size16x9

Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: pagrindiniai teisiniai politiniai ženklai

Juozas Žilys

Lietuvos šiuolaikinė konstitucinė tvarka formavosi keliais etapais. Pirmajam etapui priskirtinas 1988–1990 metų laikotarpis. Jo pagrindinis bruožas buvo galiojančios politinės sistemos revizija, o pagrindinis politinis veiksnys, skatinęs šią reviziją, – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio politinės idėjos ir veikla. Būtent tada pradėjo veikti tradicinės ir netradicinės politinės partijos, sugriuvo vienpartinė sistema. Tuo laikotarpiu buvo brandinama konstitucinės ateities vizija, ji materializavosi naujos Konstitucijos, teisės aktų projektų pavidalu. Pagrindinis Tautos išsivadavimo kovos tikslas pirmiausia buvo revizuoti esamą politinę konstrukciją, o paskui sukurti Tautos lūkesčius atitinkančius konstitucinius pagrindus, t. y. demokratiškai gyvastingą konstitucinę sandarą. Galima pridurti, kad buvusi teisinė tvarka apibūdintina kaip kvaziteisinė, o konstituciniu lygmeniu – kvazikonstitucinė.

Antrasis etapas sietinas su Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d., t. y. iki dabar galiojančios Konstitucijos priėmimo. Šį laikotarpį pagrįstai galima įvardyti kaip pereinamąjį. Tai buvo prieštaringa ir eklektiška sistema, daugeliu parametrų panaši į buvusią sistemą, tačiau tas laikotarpis Lietuvos konstitucionalizmo raidoje labai svarbus. Tuo metu formavosi partinė sandara, brendo konstitucinis modelis, galiausiai buvo parengti konkretūs konstituciniai tekstai. Aštrioje polemikoje brendo valdžių sandaros įžvalgos, valstybės institucijų tarpusavio santykių pagrindai, kurie vėliau buvo išreikšti Konstitucijoje. Negalima nepaminėti ir to, kad tada kaupėsi parlamentinės demokratijos, Vyriausybės ir kitų valdymo institucijų funkcionavimo patirtis. Aišku, galima pastebėti ir negatyvių to meto politinės sistemos funkcionavimo bruožų, tačiau daugelis teorinių politinės sistemos nuostatų buvo išbandytos politinėje ir teisinėje tikrovėje.

Nuo 1992 m. spalio 25 d., t. y. Konstitucijos priėmimo, prasidėjo trečiasis politinės sistemos raidos etapas. Jo esminiais bruožais laikytini: šiuolaikiškos politinės sistemos konstitucinių pagrindų įtvirtinimas; valdžios galių konstitucinis ribojimas; Konstitucijos nuostatomis paremta dinamiška politinės sistemos raida; valstybės valdžios institucijų konstitucinės sąveikos tobulinimas; politinės sistemos konstitucinių pagrindų stabilumas, kurį pirmiausia lėmė griežta Konstitucijos keitimo tvarka; Konstitucijos saugumo garantijos (teisės aktų konstitucingumo kontrolė, konstitucinė atsakomybė už Konstitucijos pažeidimą (apkaltos procesas) ir kt.).

Žvelgdami į šiuolaikinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, neišvengiamai matome ją Lietuvos konstitucionalizmo, lietuvių tautos puoselėtų demokratinių vertybių panoramoje. Kitaip sakant, ieškome tų atraminių vertybių, kurių visuma vienaip ar kitaip lėmė šiuolaikinės Lietuvos aukščiausiosios teisės principus, normų ir nuostatų sistemos logiką, Konstitucijoje skelbiamus politinius teisinius siekinius ir vertybes. Vadinasi, iškyla Lietuvos konstitucinių tradicijų klausimas, kuriuo polemizuojant kartais jos regimos, o neretai pesimistiškai teigiama, kad praeityje nebuvo to kultūrinio pamato, kuriuo būtų galima grįsti konstitucinį šiuolaikiškumą.

Šiuo atžvilgiu 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija yra įspūdingiausias reiškinys. Šis konstitucinis dokumentas – išskirtinis, nes būtent jis klojo demokratinius valstybingumo pamatus, atspindėjo lietuvių tautos lūkesčius, socialinius ir politinius siekius, pateikė atkuriamos valstybės konstitucinę apibrėžtį, ateities raidos gaires. Palyginkime tos Konstitucijos ir šiuolaikinės Konstitucijos preambules. Ir vienur, ir kitur skelbiama apie Tautos siekį gyventi nepriklausomoje, demokratiniais pagrindais funkcionuojančioje valstybėje, apie laisvę ir nenutrūkstamą kovą dėl jos, apie teisinį ir socialinį teisingumą, t. y. apie visa tai, kuo žmonės tada grindė ir dabar grindžia teisingo ir oraus gyvenimo lūkesčius. Konstitucinių preambulių nuostatos ir jų sisteminė visuma šių laikų konstitucionalizmo raidoje vis labiau įgyja savarankišką reikšmę.

Šaltiniuose, atkleidžiančiuose 1922 metų Konstitucijos rengimo ir priėmimo peripetijas, matome, kokie politiniai konfliktai Steigiamajame Seime kilo diskutuojant apie pagrindines konstitucinio reglamentavimo aktualijas. Jau tada ieškota ir rasta kompromisų apibūdinant Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės kompetencijų sąveiką, rinkimų sistemą, mirties bausmės teisėtumą. Lietuvos Valstybės Konstitucijos kūrėjams ir leidėjams nesisekė rasti bendro sutarimo dėl įstatymų teisėtumo konstitucinės patikros institucinių formų. Skaitai Steigiamojo Seimo stenogramas ir su nuostaba konstatuoji, kad to meto politikos reiškiniai tiesiog tapatūs tiems, apie kuriuos Lietuvoje polemizuota 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, ir vėliau – kuriant Konstituciją.

Po demokratinės dvasios pokarinėje Europoje pakilimo prasidėjo demokratijos nuopuolis, jos drama. Tiesa, liko salelių, pavyzdžiui, Čekijos demokratinė kultūra, pagrįsta humaniškaisiais visuomeninio gyvenimo organizavimo ir funkcionavimo dėsniais. Deja, Lietuva nebuvo tokia sala. Tačiau 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos dvelksmas išliko. Steigiamojo Seimo Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas, vėliau dėstydamas Universitete, reikalavo iš studentų savo žinias grįsti ne vėlesnių, bet 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos principais ir nuostatomis. Prof. Stasys Šalkauskis laiške Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, reikšdamas nusivylimą, kad nesilaikoma politinių pažadų „senąją Konstituciją saugoti ir tesėti“, rašė: „/…/ teisinė visuomenės sąmonė negauna įrodymų, kad dabartinis režimas yra konstitucinio pobūdžio /…/. Tokia būklė negali neardyti pačių teisinės santvarkos pagrindų, nes ji yra susidariusi gilinant revoliuciją“.

Taigi samprotaujant apie tai, koks yra šiuolaikinės Lietuvos konstitucinis paveldas, kuriuo būtų galima grįsti konstitucinę demokratinę tradiciją, reikėtų išskirti 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstituciją – nepaneigiamą istorinį šaltinį, tam tikru mastu padariusį įtaką ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje paskelbtoms ir teisiškai suformuluotoms konstitucinėms apibrėžtims. Tokiame kontekste vertinant praeitį ir dabartį, galima samprotauti ir apie prielaidas politiškai ir teisiškai aiškiau pabrėžti šių konstitucijų giminingumą, politines teisines jų sąsajas.

Daugiau skaitykite: http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/12807

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos pasirašymo ceremonija 1992 m. lapkkričio 6 d.

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *