mazoji-lietuva-genocidas-ar-karo-nusikaltimai2

Spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena

Vilma Juozevičiūtė

Mažoji Lietuva – tai vakariniai baltai, kurie gyveno Priegliaus upyno ir Nemuno žemupio žemėse. Šiaurinė dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, buvo vadinama Klaipėdos kraštu, o kairėje Nemuno pusėje esančios žemės – Prūsų Lietuva, arba Karaliaučiaus kraštu. Nepaisant to, kad Karaliaučiaus kraštas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, jis buvo lietuvių raštijos, tautinio atgimimo lopšys.

Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalio mėn. į ją įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti. Štai 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti.. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“).

Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.

Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, atlaikiusių sovietų terorą, beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.

Sovietų kariuomenės Mažojoje Lietuvoje vykdyti karo nusikaltimai sulaukė įvertinimo nepriklausomoje Lietuvoje. 2006 m. LR Seimo nutarimu spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Iš Genocid.lt

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *