Archyvas: liepos 2017

cc7345e8f9b970c077ab2cfcda2ccd0a613b5129

Kaip šiandien įamžinti nepaprastą partizanų auką?

Šis dviejų kolegų ir bičiulių pokalbis gimė kartu peržiūrėjus Agnės Zalanskaitės filmą „Nepaprasta auka“, pasakojantį partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio istoriją. Kodėl šiandien svarbu aktualizuoti partizanų atminimą ir kaip padaryti, kad jis taptų ne tik proginiu įvykiu, tačiau ir kasdiene savastimi?

Donatas Puslys: Kalbant apie istoriją, mokiniai mane išmokė labai svarbaus dalyko. Neužtenka vien tik kalbėti apie datas, neužtenka tik nupasakoti įvykius, visada yra labai svarbu akcentuoti, kuo aptariamas istorinis momentas ar epocha yra svarbi šiandienai. Kitaip tariant, kalbėti apie tai, kaip per istoriją šiandien galime paaiškinti save. Tad kuo mums šiandien yra svarbi partizanų istorija? Ką ji mums šiandien byloja?

Man pačiam partizanų atminimas yra labai svarbus tuo aspektu, kad primena svarbų dalyką: niekas net ir pačiomis kritiškiausiomis akimirkomis negali atimti iš mūsų laisvės apsispręsti, ar gyventi tiesoje, ar mele; ar pasiaukoti, ar paaukoti kitą. Tai nėra manichėjiškas mąstymas, akcentuojantis tik juoda ir balta. Tai veikiau yra priminimas man pačiam, kad prie bet kokių išorės aplinkybių apsisprendimas priklauso ne kam kitam, o tik man pačiam.

Vytautas Raškauskas: Partizanų istorija man liudija, kad žmogus gali išlikti laisvas ir orus net tada, kai yra iš visų pusių spaudžiamas milžiniškos blogio mašinos. Atrodytų, visiškai suvaržytas – atribotas nuo artimųjų, išstumtas į mišką, kenčiantis tokį nepriteklių, kokio mes šiandien net negalime įsivaizduoti ir kiekvieną akimirką rizikuojantis žūti – bet laisvas. Būtent skaitydamas partizanų prisiminimus pirmąsyk aiškiai supratau, kad esama tokios laisvės, kurios niekas iš žmogaus negali atimti, nebent jis pats nuspręstų pasiduoti.

Didžiausią nuostabą man kelia tai, kad stoti į tokią pavojingą kovą apsisprendė visai jauni, mano amžiaus žmonės, kurie turėjo ne mažiau svajonių ir planų ateičiai, negu aš turiu dabar. Tai, kad viso to nepaisydami jie jie jungėsi į partizanų gretas, man yra stebuklas, kurį su savimi nešuosi per gyvenimą kaip įkvėpimą saugoti ir puoselėti idealus.

Pastaruoju metu, istorikės Aistės Petrauskienės darbų pavyzdžiu, susimąsčiau, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo suskubta partizanų atminimą įamžinti daugiausiai mūšių ir žūčių vietose. Ilgainiui taip susiklostė įspūdis, kad partizanų istorija – tai pralaimėjimo istorija. Tačiau aš klausiu kitaip: o ką partizanai laimėjo? 

Pats manau, kad didžiausias jų laimėjimas – tai valstybė. Nusikaltėliams užgrobus Lietuvos miestus ir kaimus, partizanai valstybę perkėlė į miškus ir bunkerius, ir ten ją mums išsaugojo savo krauju. Jie neatidavė Lietuvos, kovojo dėl jos ir taip ją mums laimėjo.

Sąjūdį laikau ne tik tarpukario Lietuvos atkūrėju, bet ir partizanų Lietuvos tęsėju. Partizanai buvo ir yra tarpinė grandis, jungianti dabartinę Lietuvą su tarpukario Lietuva. Taigi, jie, kartu su Sąjūdžio žmonėmis laimėjo mums ateitį, galimybę čia gyventi taip gerai, kaip dabar gyvename. Jie laimėjo ir mano širdį. Laikau juos gerais bičiuliais ir broliais, daugelio kurių, deja, neteko garbė gyvai susitikti. Bet už Lietuvą esu jiems amžinai dėkingas.

D. Puslys: Man regis, kad apskritai per dažnai pergalę suvokiame tik kaip kažkokį galutinį rezultatą. Tokiu atveju puolama argumentuoti, kad partizaninė kova buvo numalšinta, tad ji pralaimėjo. Negana to, netekome daug jaunų žmonių, galėjusių tapti mūsų elitu. Suprask, gal reikėjo rinktis kitą kelią, o ne ginkluotą pasipriešinimą, stengtis žūtbūt išlikti ir taip palaipsniui bandyti kažką keisti.

Man regis, jau pats atviro pasipriešinimo procesas, kad ir koks jo galutinis rezultatas, yra pergalė. Šis pasipriešinimas užkerta visus kelius propagandai teigti, kad neva savo noru tapome raudonosios imperijos dalimi, kad buvome per silpni ir per bailūs, kad pasipriešintume blogiui.

Kiek vėliau Vidurio Europos disidentai kalbėjo apie gyvenimą tiesoje kaip pagrindinį ginklą prieš ideologinį melą. Jie nemąstė, ką iš to gaus. Gaudavo dažniausiai nemokamą porciją bananų, nuolatinę saugumo priežiūrą, vietą kalėjimo kameroje. Jiems svarbus buvo pats šiandienos faktas, kad kiekvienas žmogus renkasi, ar gyventi tiesoje, ar mele. Panašiai ir su partizanais, kurie yra nugalėtojai kaip tik dėl to, kad nesiruošė atiduoti grobikams to, kas jiems nepriklausė ir kas yra užkoduota pačioje žmogaus prigimtyje – laisvės, prigimtinio orumo, teisių. Pati kova, o ne jos rezultatas buvo laisvės, nepriklausomybės triumfas. Taip ir šiandien aš privalau suvokti, kad mano laisvė yra išpildyta tiek, kiek aš pats gebu prisiimti atsakomybės ir įsipareigojimų savo artimui, visuomenei, tėvynei.

Tačiau man kyla kitas klausimas. Didžiuojamės tais žmonėmis, kurie išėjo į miškus. Kaip rašė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, dažnai tai buvo eiliniai vaikinukai, o ne tie tariami didžiavyriai, kurie laisvės metais giedojo skambias odes ir visus mokė patriotizmo. Pastarasis daliai tų giedotojų greitai išgaravo stojus sunkumams. Jie išdavė tai, ką patys skelbė, išdavė pačius save. Tačiau, kai kalbame apie eilinius žmones, kurie nesiskelbė patriotizmo dainiais ir tautos mokytojais, taip pat dažnai kyla pagunda klausti, o kodėl gi jie neišėjo kovoti, kodėl rinkosi kitus kelius – emigruoti, prisitaikyti ir pan. Tada yra lengva žengti žingsnį juos pasmerkiant.

Tačiau ar tai teisinga? Juolab kad aš pats, kuris esu čia ir dabar, sunkumų valandą norėčiau sekti savo autoritetų pavyzdžiu ir kovoti, tačiau negaliu garantuoti, kad nepristigčiau drąsos, kad kitos aplinkybės nepaskatintų manęs rinktis kito kelio. Žinau, koks noriu būti, tačiau galiu tik melstis, kad sunkią akimirką nepristigčiau stiprybės likti ištikimas savo idealams.

V. Raškauskas: Man atrodo, kad dažniausiai supaprastintas žvilgsnis į gyvenimą išduoda nepatyrimą ir nesugebėjimą ar nenorą įsijausti, suprasti. Apskritai, mes net negalime įsivaizduoti, kaip sunku tuo metu buvo gyventi ir ką reiškė okupacijos ir karo sąlygomis apsispręsti stoti į vieną ar kitą pusę. Juolab, kad pasirinkimo variantų nebuvo daug ir visi jie buvo savotiškai baisūs: pabėgti (norėjo ir spėjo tik nedaugelis), likti okupuotame krašte ir atsisakius visko, kas brangu, išeiti į mišką arba likti namuose su šeima, kur nors ir niekas nebuvo visiškai saugus – bet bent jau mirtis nealsavo į veidą.

Tikrai negalima kaltinti žmonių už tai, jog jie bėgo nuo sovietinio košmaro arba kad nenorėjo palikti savo šeimų ir eiti ten, kur tikriausiai žus, bet visai kas kita yra išdavystė sąmoningu apsisprendimu ir veiksmu. Išdavystė visų pirma yra baisus dvasinis nusikaltimas, dar ilgai po to nuodijantis ne tik išdavusįjį, o ir viską, visus aplink. Lietuvoje atgavus nepriklausomybę labai trūko to aiškaus pasirinkusiųjų išduoti įvardijimo. Dėl to kenčiame dar ir šiandien – žmonės kai kuriais klausimais labai susipriešinę, jie ir pačių partizanų nemoka skirti nuo jais apsimetinėjusių karo nusikaltėlių, ir vienus, ir kitus suversdami į bendrą katilą.

Išdavystės neįvardijimas ir nesupratimas kenkia bendram visuomenės būviui, jos sveikatai, ir užuot nuo išdavikų atsiriboję bei tinkamai pagerbę savo didvyrius, mes iki šiol murkdomės netikrume, nesupratime, kas yra kas. Mūsų ligos tokiu atveju negali būti gydomos, jei niekas taip ir neišdrįso pasakyti diagnozės.

Taip, nė vienas nežinome, kaip pasielgtume kritiniu momentu, tačiau kad ir koks jautrus ir individualus būtų kiekvienas pasirinkimas – reikia įsisąmoninti, kad jis turi negrįžtamas pasekmes.

Vis dėlto svarbiausia, manau, yra deramai pagerbti priesaikos nesulaužiusius partizanus. Ir paminkliniai akmenys tam nėra būtini. Tikrieji paminklai statomi žmonių širdyse ir galvose. O žmonės keičiasi, tad ir įamžinimo išraiškos galėtų keistis su jais. Labai laukiu kokybiško partizaninio epo Lietuvos kino ekranuose, naujų detektyvinių, istorinių ar net meilės romanų partizaninio karo temomis. Girdėjau, kad jau leidžiami ir pirmieji komiksai. Juk tame „kare” žmonės ilgai gyveno, ne tik gedėjo žuvusių draugų ar kovojo, bet ir šoko, dainavo, kūrė, mylėjo. Ateityje norėtųsi gerokai platesnio žvilgsnio į partizanus – jų kasdienybę ir buitį – kad galėtume geriau juos suprasti.

Kaip, tavo manymu, reikėtų toliau saugoti partizanų atminimą ir su partizanais supažindinti jaunus žmones bei ateinančias kartas, jeigu paminklų negana?

D. Puslys: Apskritai pas mus dar per daug yra istorijos dėstymo, besiremiančio sausa faktologija ir skaičiais. Reikia daugiau asmeninių istorijų, parodančių žmonių apsisprendimus kritinėmis akimirkomis, jų drąsą nevengti atsakomybės. Mokyklose reikia kalbėti apie tai, ką minėjai ir tu pats – apsisprendimus ir jų pasekmes. Kalbėti be išankstinių nuostatų, o bandant suprasti, kodėl vieni elgėsi vienaip, o kiti – kitaip ir kokias pasekmes tai sukėlė. Esi teisus sakydamas, kad melas, išdavystės teršia visą aplinką ir turi ilgalaikių padarinių. Dėl to kyla pagundos perrašyti istoriją pagal save. Tad čia iškyla būtinybė saugoti istoriją nuo tokių perrašinėjimų ir ugdyti kritinį mąstymą, leidžiantį suvokti, kodėl ir iš ko kyla skirtingi naratyvai, kitaip pateikiantys tų pačių įvykių vertinimus.

Norėčiau, kad apie partizanus būtų sukurta daugiau filmų, labai džiaugiuosi vykstančiais partizanų atminimo žygiais, jaunimo gretose populiariomis partizanų knygomis, tokiais muzikiniais projektais kaip Skylės „Broliai“. Vis tik manau, kad didžiausią paminklą partizanams galime pastatyti tiesiog savo kasdienybe, čia ir dabar mylėdami tėvynę Lietuvą, nepasiduodami pesimizmui ir drąsiai stodami akistaton su šiandienos iššūkiais. Pabėgti nuo iššūkių lengva, tačiau dera suprasti, kad taip jų sprendimą tiesiog užkrauni ant pečių kitam. O iš tiesų kiek daug galėtume pakeisti, jei kiekvienas mūsų nesitaikstytume su aplink mus egzistuojančiomis rodos mažomis, tačiau visuomeninį audinį vis tik nuodijančiomis ir ardančiomis neteisybėmis.

Himne giedame apie tai, kad dera semtis stiprybės iš praeities. Partizaninis pasipriešinimas kaip tik ir yra vienas tokių stiprybės šaltinių ir jis gyvas liks tiek, kiek mes šiandien jo įkvėpti imsime veikti kiekvienas savo aplinkoje.

Informacija www.bernardinai.lt