pf1540jokimo

Nedidelės metalinės dėžutės paslaptis (įdomi vienos Jurbarko krašto partizanų nuotraukos istorija)

Iš Jurbarko kilęs istorikas, vadovėlių ir straipsnių apie laisvės kovų dalyvius autorius, Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis specialistas Rimantas Jokimaitis sukaupęs nemažai žinių, straipsnių ir nuotraukų šia tema, pasiūlė „Mūsų laiko“ skaitytojams niekur anksčiau neskelbtą vienos mūsų krašto  partizanų nuotraukos istoriją. Manome, kad gali atsirasti daugiau žmonių, atpažinusių nuotraukoje esančius partizanus.

R. Jokimaitis partizanų istorija domėjosi nuo vaikystės. „Žinojau, kad tai buvo žmonės, kovoję už Lietuvą, todėl valdžia juos ir „pakrikštijo“ banditais. Žinojau vieno garsiausių mūsų kraštų partizano mokytojo Petro Paulaičio pavardę. Prieš  40 metų vyrų pokalbiuose partizanų, trėmimų tema buvo gana dažna, nes nuo tų įvykių buvo praėję visai nedaug laiko, o įvykiai ir žmonės buvo tikrai įsimintini. Mano tėvukas buvo 1948 metų tremtinys“, – pasakoja Rimantas.

„Vienos iš tų nuotraukų originalą nuo sovietmečio turėjau ir aš, bet nebuvo aišku, kas nuotraukoje esantys partizanai. Laisvės kovų istorijos, partizanų fotografijų tyrinėtojas istorikas Dalius Žygelis atsitiktinai išsiaiškino šią paslaptį.

pf1540jokimo

Tos nuotraukos istorija tokia.

Atgimimo metais, dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą, susitikdavome siaurame rate pasikalbėti su išlikusiais Jurbarko partizanais. Tuose pokalbiuose dalyvaudavo  ir Adolfas Kvedys-Girėnas. Kvedžių partizanavo trys broliai. Du broliai Alfonsas–Jaunutis ir Izidorius žuvo kovose. Adolfas atvargo lageriuose, bet liko gyvas. Partizanus rėmė visa plati Kvedžių giminė.

Adolfas ir Alfonsas buvo tarp Jurbarko krašto partizanų, kurie saugojo ir lydėjo Tauro ir Dainavos apygardų partizanų vadus, 1949 m. pradžioje per Jurbarko kraštą keliavusius į susitikimų su Kęstučio ir kitų apygardų partizanų vadais.

Dar mūsų susitikimuose dalyvaudavo Antanas Kisielius („Blėsta laužų žarijos“ autorius), Zita Birutė Pažereckaitė-Žilionienė, vienas kitas buvęs politinis kalinys.

Kartą tokiame pasisėdėjime vartėme JAV leistą Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai“. Ta knyga buvo iliustruota nuotraukomis, tarp kurių buvo Jurbarko partizanų nuotrauka su minėtais partizanų vadais. Tarp partizanų buvo atpažintas ir Jonas Petrauskas-Šarūnas.

Įsikalbėjome apie jį. Birutė ir Adolfas papasakojo, kad kaime tebegyvena Jono Petrausko sesuo, kurią reikėtų aplankyti. Taigi vieną dieną sėdom į mano „ZAZ‘ą“ ir nulėkėm į tą kaimą. Tais laikais žmonės, ypač tokie, su bet kuo nekalbėdavo. Tačiau Petrauskaitė (beje, ištekėjusi už bendrapavardžio) Adolfą ir Birutę puikiai pažinojo ir jais pasitikėjo. O aš buvau pristatytas kaip patikimas žmogus.

Ilgos buvo šnekos, prisiminta daug kovų epizodų. Po poros valandų kalbėjimo senutė Petrauskienė priėjo prie senovinės krosnies, pasilipo ant suolelio ir atidariusi nedideles dureles iš kamino ištraukė  nedidelę dulkėtą metalinę dėžutę-porcigarą.

Ta voratinkliais apkibusi dėžutė buvo brangiausias, daug dešimtmečių slėptas ir saugotas turtas – brolio partizano dovana, pridėta Jono ir jo draugų partizanų nuotraukų.

Nuotraukos – geros kokybės, gana vėlyvos, darytos apie 1951 metus. Jose buvo užfiksuotas Jonas, jo kovos draugas Jonas Vilčinskas, kurį laiką buvęs net Kęstučio apygardos vadu, dar vienas partizanas Ipolitas Tverkus, slapyvardžiu – Jaunimas.

Šiaip ne taip išprašėm, kad mums leistų tas nuotraukas pasiimti su savimi perfotografuoti. Po ilgų derinimų senutė sutiko paskolinti tą brangenybę. Grįžę į Jurbarką pradėjom atidžiau žiūrinėti tas nuotraukas ir patį porcigarą. Jo dugne buvo įdėtas sulankstytas senas sovietinio laikraščio lapas. Išėmėm tą lapą ir jį išlankstę atradom dar dvi kaip reta geros kokybės nuotraukas, kurių nebuvom matę. Vienoje buvo pažįstami mūsų krašto partizanai, tarp jų ir Antano Kisieliaus brolis Juozas-Genys, o antroje – nežinomi partizanai. Vėliau kiek bebandėm aiškintis, niekas jų neatpažino, nors akivaizdu, kad jie turėjo būti iš mūsų krašto. Visas nuotraukas perfotografavom. Kai po kurio laiko grįžom pas Petrauskienę, ji prisipažino, kad tų sulankstytame laikraštyje buvusių nuotraukų net nebuvo mačiusi, vyrų nepažįsta ir gali mums tas dvi nuotraukas atiduoti. Gal jos mums reikalingesnės.

Taip tos nuotraukos man ir atiteko. Daugybė metų praėjo, bet taip ir nepaaiškėjo, kas tie senoje nuotraukoje esantys vyrai. Per tą laiką mirė  Petrauskienė, niekas nebežino, kur dingo jos saugotos nuotraukos.

Ilgą laiką nebuvo žinomi ir mūsų krašto partizanų vardai. Iki šių metų“, – redakcijai rašo R. Jokimaitis.

O šiais metais partizanų kovų tyrinėtojas istorikas Dalius Žygelis archyve atrado įdomią geros kokybės nuotrauką ir prisiminė, kad tuos vyrus jau yra matęs Rimanto kažkada jam rodytoje nuotraukoje. Akivaizdu, kad tai tie patys vyrai. Jų tapatybę senais laikais buvo nustatę saugumiečiai.

Taip praėjus beveik trims dešimtmečiams buvo įminta nedidelė, bet svarbi mūsų krašto istorijos mįslė. Labiausiai tikėtina, kad saugumiečiams nustatyti, kas yra pavaizduoti fotografijoje, padėjo koks nors areštuotas partizanas ar ryšininkas. Taip pat tikėtina, kad ta identifikacija nėra visiškai tiksli. Gal kas nors iš tų laikų liudininkų ar kraštotyrininkų, skaitančių šį straipsnį, galėtų patikslinti informaciją?

info www.musulaikas.lt

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *