Archyvas: vasario 2017

jurgis-kriksciunas-ir-juozas-luksa-pakeliui-i-lenkija-vytauto-rinktine-73863946

Ginklo broliai: pamiršti partizanai, kurie kartu su lietuviais kėlė siaubą Kremliui

Pamirštieji. Taip vadinami lenkai, kurie priešinosi ne tik nacių, bet ir sovietų okupantams. Lietuvoje apie juos žino nedaugelis. Dar mažiau žinomas faktas, kad su Vilniumi vienaip ar kitaip susiję lenkų kariai bei lietuvių partizanai, nepaisant abipusių nuoskaudų 1945 metais suvienijo jėgas prieš bendrą priešą.

Net ir šiandien apie Lietuvos ir Lenkijos santykius dažnai kalbama taip, tarsi nepaisant bendros šimtmečių istorijos bei partnerystės, kurią įtvirtina dvišaliai susitarimai, narystė ES ir NATO, po kaklu kabo slegianti 1919-1944 metų kruvinų konfliktų našta. Vilniaus krašto atplėšimas, lietuvių Vietinės rinktinės bei Armijos krajovos susidūrimai, civilių žudynės Glitiškėse, Dubingiuose ir kitur vis dar neužmirštos. Abipusiai nesutarimai, kaltinimai bei raginimai prisiminti karo žaizdas, bausti kaltuosius vis dar netyla praėjus keliolikai metų nuo oficialaus susitaikymo. 2004 m. tuometinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranai Lietuvoje pasirašė Susitaikymo deklaraciją ir paspaudė vieni kitiems rankas, nors prieš šešis dešimtmečius vieni kitus laikė mirtinais priešais ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje.

Vis dėlto net ir po šio įvykio bei bendrų Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos veteranų išvykų į Žalgirio mūšio lauką atsirado nepatenkintųjų abiejose pusėse, nenorinčių taikytis kompromisinėmis sąlygomis, kai abi pusės atsiprašo, bet nesižemina, atleidžia, bet nepasmerkia buvusio priešo. Bendra lietuvių ir lenkų kova prieš Maskvą Tai vertinama įvairiai. Lietuvių bei lenkų kiršinimu neretai kaltinamas ir Kremlius, kuris vietinių nacionalistų lūpomis bei rankomis skaldo Lietuvos ir Lenkijos bandymą rasti sąlyčio taškus. Nors būtent Kremlių ypač siutina istorinė atmintis, kurioje įtvirtinta, kad prieš kelis šimtmečius bendros lenkų ir lietuvių pajėgos sėkmingai kariavo su rusais, ypač 1605-1618 ir net buvo užėmusios Maskvą. Šis XVII amžiaus epizodas iki šiol virpina Rusijos nacionalistų širdis ir yra įtvirtintas įstatymu – lapkričio 4-oji yra „Vienybės diena“, paminint 1612-ųjų sukilimą prieš Abiejų Tautų Respublikos įgulą, ir netgi propagandiniu filmu „1612“. Tačiau nedaugelis Lietuvoje žino, kad Abiejų Tautų Respubliką išpopuliarino vilnietis, Armija krajova narys Pawelas Jasienica, žinomas Leono Lecho Beynaro slapyvardžiu.

Jis Vilniuje baigė gimnaziją ir studijas Vilniaus universitete (tuomet vadinosi Stepono Batoro). Dirbo Vilniaus Llnkiškojo radijo lektoriumi. Karo metais kaip Armijos krajovos narys dalyvavo 1944-ųjų nesėkmingoje operacijoje „Aušros vartai“ („Ostra Brama“), kuria lenkai siekė pirmi išstumti vokiečius ir užimti Vilnių prieš artėjančias sovietų pajėgas. Po karo P. Jasienica nebekovojo, o Lenkijoje yra žinomas, kaip garsus istorikas, išgarsinęs Abiejų Tautų Respublikos istoriją ir dvasią, skatino apie šalį mąstyti kaip apie lenkų ir lietuvių federaciją. Jis – vienas iš daugelio lenkų karių, kuriuos sieja ryšys su Lietuva, ypač Vilniumi. „Pamirštaisiais arba prakeiktaisiais vadinami lenkų kariai, kurie veikė nuo 1944 metų, kaip antisovietinio pogrindžio nariai. Ironiška, kad jie iš pradžių dalyvavo, kaip pasipriešinimo prieš nacius nariai, didelė jų dalis buvo Armijos krajovos kovotojai. Tačiau sovietams stumiant nacių pajėgas į Vakarus bei likvidavus Armiją krajovą, dalis jos pasprukusių narių stojo į antisovietinį pasipriešinimą“, – sakė Lenkijos istorikas Piotras Lapinskis iš Lenkijos Nacionalinės Atminties Instituto Balstogės skyriaus. Būtent dėl antisovietinės veiklos pamirštieji ilgus dešimtmečius komunistinės Lenkijos valdžios buvo niekinami, baudžiami, žudomi, o galiausiai ir mėginta juos visiškai ištrinti iš istorijos. Bėgimu pagerbs garsius vilniečius Tik visai neseniai šiems pamirštiems kariams suteiktas specialus statusas, o nuo 2011 metų minima „pamirštųjų karių“ diena. Lietuvoje ši diena bus minima ir vasario 26-ąją, kai Vingio parke vyks Lenkijos ambasados ir Vilniaus lenkų patriotinio jaunimo organizuojamas bėgimas. Skirtingai, nei prieš tai vykusiuose panašiuose bėgimuose, šį kartą renginį remia ir Lietuvos kariuomenė. Dalyviai galės pasirinkti 5 km, 10 km arba simbolinę 1963 metrų distancijas. Pastaroji sutampa su paskutiniojo Lenkijos užmirštųjų partizano – Jozefo Franczako žūties metais. P. Lapinskis pabrėžė, kad užmirštųjų partizanų gretose ypač didelį vaidmenį vaidino iš Vilniaus ir Naugarduko apylinkių kilę kariai. Pokario metais jie priešinosi sovietinei valdžiai, ypač Balstogės krašte, į kurį šiandien daugelis lietuvių plūsta pigiau apsipirkti. 1945 metais, atslinkus sovietų pajėgoms pro Balstogės kraštą į Vakarus plūdo tūkstančiai pabėgėlių, bėgusių nuo sužvėrėjusių raudonarmiečių bei NKVD smogikų. Balstogės apylinkės, Augustavo miškai ir kitos vietovės, puikiai tiko partizaniniam karui, kuris čia buvo gerai organizuotas. Ir būtent ši teritorija, dėl kurios lietuviai bei lenkai tarpusavyje aršiai kovojo 1919-1920 metais, tapo simbolinio, kad ir vietinės reikšmės, susivienijimo vieta. Netrukus prasidėjo ir organizuotas judėjimas – 1945 metų kovą pasirašyta simboliška Valkininkų sutartis tarp lenkų ir lietuvių partizanų. Dar neseniai vieni prieš kitus kovoję lietuviai ir lenkai suprato, kad daug didesnę grėsmę kelia bendras priešas – Sovietų Sąjunga. Iš pradžių į Lenkiją persikėlė dešimt partizanų, vėliau – dar šeši Alfonso Valento-Ožio vadovaujami kovotojai, o vasarai nepasibaigus lietuvių partizanus Lenkijoje jau buvo galima skaičiuoti dešimtimis. Lietuvių partizanų vadovai nusprendė užmegzti ryšius su lenkais, siekdami ir kitų pragmatinių tikslų. Juk Lenkija Lietuvos partizanams buvo kone vienintelis tiltas į Vakarų valstybes, su kuriomis ryšys buvo gyvybiškai svarbus. Tiek iš demokratinių šalių institucijų, tiek iš užsienyje veikusių lietuviškų organizacijų vienui vieni miškuose laisvę ginantys kovotojai tikėjosi ginklų, šaudmenų, vaistų, ryšio priemonių ir politinės paramos. Būtent per Lenkiją į Vakarus, padedamas partizano Jurgio Krikščiūno prasibrovė garsusis Lietuvos partizanas Juozas Lukša-Daumantas.

Su J. Krikščiūno grupe buvo susijęs ir mūsų kitas užmirštasis – Lenkijoje dabar žinomas kaip Antonis Kwiedorowiczius. Iš tikrųjų – tai tik sulenkintas Antano Kvedaravičiaus, kurio slapyvardis „Lapinas“, vardas. Jis Lenkijoje dabar jau gerai žinomas dėl savo dalyvavimo vadinamųjų „išlikimo grupių“ veikloje. Komunistams likvidavus lietuvių dalinius, vyras įsitraukė į lenkų partizanų kovą. 1947 m. kartu su lenkų partizanais dalyvavo operacijoje prieš komunistinės milicijos postą Šipliškėse. „Lapinas“ buvo vertinamas kaip puikus požeminių slėptuvių statybos specialistas. Vietos gyventojai jį prisimena kaip labai solidų, garbingą ir pasitikėjimo vertą žmogų. Jis žuvo 1954-ųjų spalio 2 dieną Lipsko valsčiaus Krasne-Vyžarne-Skiblevo miškų masyve. Be kitų garsių pamirštųjų, istorikai įvardija Witoldą Pileckį, kurio šeima nuo 1910 metų gyveno Vilniuje, o 1921 m. baigė jis Vilniaus Joachimo Lelewelio gimnaziją. W. Pileckis Lenkijoje yra laikomas tikra legenda. Mat prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis buvo mobilizuotas, kovojo prieš vokiečius ir sovietus. O 1940 m. jis savanoriškai leidosi suimamas ir išvežamas į vokiečių koncentracijos stovyklą Aušvice, siekdamas išsiaiškinti, kas ten vyksta.
Jo pranešimų dėka pasaulis sužinojo apie Holokaustą. Pasibaigus karui, tęsė pasipriešinimą prieš sovietinius okupantus, ir nors 1946 metais turėjo galimybę būti evakuotas į Angliją, atsisakė. 1947 metais vilnietis buvo suimtas, po ilgų tardymų ir kankinimų nuteistas parodomajame teismo procese ir nužudytas. W. Pileckio palaidojimo vieta iki šiol nėra žinoma. Rūpi lietuvių pripažinimas Anot P. Lapinskio, 1947 metų sausį visiško teroro atmosferoje įvyko Seimo rinkimai, o progrindžio viltys laimėti rinkimus žlugo. Marionetinei valdžiai paskelbus amnestiją didžioji dalis lenkų partizanų išėjo iš Augustavo miškų. Tačiau jie buvo apgauti. „Prisiduodant dokumentuose reikėjo surašyti savo vardą, pavardę, gimimo metus, aprašyti savo veiklą, savo dalinių struktūrą, vadovybę. Taip sovietų saugumas sukūrė duomenų bazę ir galėjo medžioti tas „išlikimo grupes“. Tokiu būdu saugumiečiams nekilo didelių sunkumų sunaikinti likusius partizanus“, – teigė istorikas. „Mums, kaip lenkų istorikams, svarbu, kad lietuviai pažintų lenkų pogrindžio judėjimą. Vienas dalykas yra tarpusavio kalčių atleidimas, kad paduotume vieni kitiems rankas, kitas dalykas –švietimas, jis turi būti dalykinis, be propagandos. Pavyzdžiui, Dubingių žudynės. Niekas neneigia, kad tai įvyko, tai siaubingas įvykis ir jo negalima pateisinti, net ir pabrėžiant, kad tai buvo kerštas už lietuvių įvykdytas Glitiškių žudynes. Todėl reikia kalbėti atvirai“, – pridūrė lenkų istorikas. Jis pripažino, kad idėja, jog gyvi likę lenkų ir lietuvių partizanai galėtų dar sykį simboliškai paspausti vieni kitiems rankas, tačiau tokį sprendimą turėtų priimti patys žilagalviai kovotojai, kurių gyvų liko labai nedaug – vien pamirštųjų Vilniaus krašte priskaičiuojama vos keliolika. „Mums reikėtų pakeisti mūsų mąstymą apie Vilniaus kraštą, Armiją krajovą. Išties simbolinis dalykas, kad su Lenkijos kariuomene šimtus metų buvome artimiausi sąjungininkai ir dėl 20 metų nesutarimų negalima visko nurašyti“, – sakė Vilniaus universiteto istorikas Norbertas Černiauskas. Todėl bėgimą paremdama Lietuvos kariuomenė, anot jo, žengia labai teisingą simbolinį žingsnį. „Kitas svarbus dalykas, kad tai yra antitotalitarinis pasipriešinimas: jei žiūrėtume toliau, nei mūsų nosies galiukas, tai pamatytume, kad Armijos krajovos pasipriešinimas bei jos įtaka yra milžiniška, tai gerai žinoma ir pripažįstama. Na, ir turėtume gerbti mūsų žmones – Vilniaus krašto žmones, kurie kalbėjo nebūtinai lietuviškai. Žinoma, negalima užmiršti 1944-ųjų abipusio smurto, kurį nulėmė radikalusis nacionalizmas bei trečiosios jėgos. O kaip atversti naują lapą? Būtent tokiais mažais žingsneliais, kaip kariuomenės remiamas bėgimas, nes taip paprastai ir greitai viskas neįvyks“, – teigė istorikas.
Straipsnis : http://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/ginklo-broliai-pamirsti-partizanai-kurie-kartu-su-lietuviais-kele-siauba-kremliui.d?id=73863912 2017 02 25

Gedimino kalne rasti, manoma, 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikai

darbine_006

Gedimino kalno aikštelėje, vykdant kalno tvarkybos darbus, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) archeologų grupė atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikti keturių asmenų palaikai.  Archeologai kelia hipotezę, kad tai galėtų būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių kūnai, pranešama Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime … Skaityti daugiau