10648469_206030103077952_352731641624401884_o

Pirmieji spaudos garsai po tragiškos sausio 13-osios nakties

Artėjant Laisvės gynėjų dienai, skaitytojams pateikiame archyvinį „Aidų“ žurnalo tekstą, kuriame yra surinkta žiniasklaidos reakcija į kruvinąją sausio 13-osios naktį, sukrėtusią ne tik Lietuvą, tačiau ir visą pasaulį.

Mūsų tauta jau tiek kankinta ir mokyta. Tačiau žmogus vis dėlto tikisi, jog bus geriau, jog šėtoniška santvarka gali kažkaip pasikeisti, nors protu seniai suvokei, kad ta santvarka yra civilizacijos vėžys, kurio užkratas išplitęs įvairiose pasaulio vietose. Ir kiek žmonių , kurie net nerausdami pila melo srautą, nors gerai žino, jog po kelių savaičių ar mėnesių reikės muistytis, išgalvojant nesamas to melo priežastis. Buvo Tbilisis, ir oficialūs pareigūnai vertė kaltę žmonėms, kuriuos jie nužudė. Ir nieko. Šaltakraujiškai išniekino jų atminimą. Buvo Baku, Dabar Vilnius. Matėme viską savo akimis. Matėme sūnus ir anūkus tų, kurie darė savo juodą darbą 1956, 1968-aisiais… Ir kuo daugiau didžiuotis tos šalies kariškiams? Vienintelė paguoda — Afganistano žudynių narkotikai. Tie žmonės iki šiol nuo jų apduję. Ir sykiu jie bijo bijo išisiblaivyti ir pamatyti savo tuščią bedvasį gyvenimą, sumaitotą savo tautą ir save — ne tik kitų bet ir savo tautos budelius, nes dešimtys milijonų nužudytųjų jų tautiečių šaukiasi teisybės, o jie iki šiol neleidžia tai teisybei įvykti.

Kruvinasis sekmadienis. Dar kartą išvydome tikrosios komunistinės moralės ir komunistinių idealų veikimą. Tos moralės ir tų idealų, kurių siekiame nusikratyti. Kraujas ir skausmas pašventino mūsų laisvės siekį. Turime pajusti dar didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, už Lietuvos ateitį, nes padėta didžiulė auka.

Vytautas Rubavičius, vyr. red., „Literatūra ir Menas“, 1991 m. sausio 19 d.

Į Lietuvą, į sąžinę!

Brangūs Lietuvos žmonės, praėjusią naktį mums smogtas dar vienas smūgis, šįsyk — kruvinas. Pasinaudodami šaunamu ginklu ir sprogmenimis, taškydami kraują, sužvėrėję desantininkai, garsieji Europos (1956-ųjų Vengrija, 1969-ųjų Čekoslovakija) ir savo tautų (Novočerkas-kas, Baku, Tbilisis, dabar — Vilnius)

„išvaduotojai“ užėmė TVR komitetą ir Lietuvos telecentrą Vilniuje. Yra daug žuvusių ir sužeistų. Mieste aidi šūviai ir sprogimai. Prasidėjo sisteminga Lietuvos okupacija — antroji per 50 metų. V. Lenino – J. Stalino pamokyti daryti perversmus, neo-bolševikai užiminėja „gyvybiškai svarbius objektus“ ir slopina „pasipriešinimo židinius“. Mušami, šaudomi, mašinų ratais, tankų vikšrais traiškomi visi — jauni ir seni, vaikai ir suaugę, moterys ir vyrai.

Atslinko juodas sovietinio fašizmo debesis. Situacija Lietuvoje, Vilniuje įtempta. Bolševikai, atėmę iš mūsų spaudą, radiją, televiziją, mėgina ne tik slopinti laisvą žodį, bet ir įnešti chaosą, nežinią, dezinformaciją. Būtent todėl, dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių trumpam sustojusi eiti, Respublika pradeda naują savo gyvenimą naujomis (gal būt net pogrindžio) sąlygomis.

Lietuvai reikalinga informacija. Mes stengsimės ją pateikti.

Brangūs Lietuvos žmonės! Atėjo sunkūs militaristinės bolševikinės okupacijos laikai. Bet mes dar gyvi. mes dar esame, mes dar savo namuose. Dirbkime ir kovokime. Mūsų ginklas — ištikimybė Lietuvai, susikaupimas ir susitelkimas, visų Lietuvos jėgų konsolidacija. Kiekvienas šiandien renkasi savąjį kovos ir gyvenimo būdą. Vieni — M. Burokevičius, V. Švedas ir jų klika — pasirinko išdavystės kelią, sutepė savo rankas mūsų brolių krauju. Mūsų prakeikimas krinta ant jų galvų! Kiti — gina mūsų visų laisvę jiems prieinamais būdais — aikštėse, mitinguose, piketuose, o kai kurie ir su ginklu rankose. Šlovė ir garbė jiems!

Manome, kad Nobelio taikos premiją M. Gorbačiovas šauniai aplaistė nekaltų žmonių krauju.

Ta proga norisi dar kartą pacituoti jau kartą spausdintus laikraštyje žodžius, skirtus M. Gorbačiovui. Po antrojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo mes rašėme: „Baisu ne tai, kad gimė naujas diktatorius. Baisu tai, kad visas laisvasis pasaulis į jį beprotiškai įsimylėjęs…“

Gal nekaltų Lietuvos žmonių kraujas bent dabar atšaldys pasaulio meilę Gorbačiovui. Bet kuriuo atveju žinokite: Lietuva šią skausmo akimirką jo mirtinai neapkenčia ir šis jausmas ne vienadienis.

Respublika, 1991 m. sausio 13 d.

Lietuva nesiklaups

Šiurpūs kadrai, vakar visai Lietuvai ir galbūt pasauliui parodyti per Kauno televiziją, liudija: Lietuvoje vėl liejasi kraujas. Šie dokumentiniai kadrai tęsia kruvinąjį mūsų krašto metraštį. Kas jų autorius? Kaip jie pakliuvo į Kauno televizijos redakciją?

— Dabar — septynios valandos penkiolika minučių. Mes tik ką atvažiavome iš Vilniaus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų davėme priesaiką. Lietuvai prisiekė labai daug naujų žmonių — apie trys tūkstančiai. Visi įėjimai į Aukščiausiosios Tarybos rūmus užblokuoti, visur — postai. Kas ginkluoti šaunamaisiais ginklais, tie — lauke. Viduj apsiginklavę viskuo, kas buvo po ranka. Centrinis AT įėjimas užkaltas, pakliūti vidun beveik neįmanoma. Paliktas vienas slaptas išėjimas, pro kurį mes ir išėjome.

Aplink AT rūmus sustatyti autobusai, už jų automobilių eilės. Labai daug žmonių buvo naktį. Jų neįmanoma atitraukti. Net buvo mėginta priimti nutarimą, draudžiantį žmonėms būti arčiau kaip 200 metrų prie AT.

Prie televizijos bokšto buvo šaudoma. Deputatė L. Andrikienė kreipėsi į žmones, kad bent moterys, vaikai pasitrauktų. V. Landsbergis liepė moterims deputatėms palikti AT rūmus. Niekas neišėjo… Tie, kas buvo prie bokšto, pasakojo, jog atvažiavę tankai išstumdė automobilius, autobusus, juos paprasčiausiai, traiškė. Tada desantininkų grupės ėmė veržtis vidun. Prieš tai buvo paleistos kažkokios dujos… Desantininkai gerai žinojo, kur kaip praeiti, kas kur yra. Vienas atsarginis liukas buvo skirtas slaptai išeiti krašto apsaugos vyrams paskutiniu momentu. Tačiau provokatoriaus buvo užrakintas… Kai kurie televizijos bokšto darbuotojai išsyk užsirišo raudonus raiščius ir pasitiko desantininkus kaip išvaduotojus.

Iš tankečių kalbėjo J. Jermalavičius: šaukė, kad atėjo „liaudies valdžia“, kad visą situaciją kontroliuoja Švedo ir Burokevičiaus vyriausybė… Pasakojama, kad vienoje vietoje į minią metė dūminį užtaisą, o paskui į ją ėmė važiuoti tankas. Aukų skaičių tiksliai pasakyti dar niekas nežino…

Laisvasis Kaunas, 1991 sausio 15

Atlaikę baimę vaizdai

Stebuklas vyksta mūsų akivaizdoje — mes esame jo dalyviai ir vykdytojai visur: darbo vietose, nepasidavę raginimams streikuoti ir trukdyti Lietuvos gyvenimą, ir postuose prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir Televizijos komiteto, televizijos bokšto, telefono ir telegrafo stočių, daugybėje kitų stambių vietų visoje mūsų Respublikoje.

Baisūs, bet ir skausmingai gražūs išgyvenimai pakeitė viską, o ypač permainė mūsų sielas.

Niekada neužmiršiu tų dienų ir naktų, praleistų prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto ir prie Aukščiausiosios Tarybos, o labiausiai — tos nakties, kai stovėdama minioje šalia savo tautinę vėliavą laikančių armėnų, sugniaužta gerkle, trūkinėjančiu balsu giedojau „Marija, Marija“, kunigas A. Keina tvirtai vedė rožančių, mes nedarniai pritardami kartojom maldas į Lietuvos Globėją, vis pakeldami balsus, kai sudrebindavo pietvakarinę dangaus pusę ten, kur Radijo ir Televizijos komitetas ir televizijos beginklė minia, tokia pat, kaip ir mes šičia. Klausėm paskutinių diktorės Eglės Bučelytės nerišlių šūksnių: „Mes esame, mes dar čia. Jau daužo studijos duris.“ Ir tyla, baisesnė už trenksmus. O mes meldėmės ir giedojom, prašydami stebuklo.

Ir prabilo Kaunas, išgelbėjęs mus tą naktį ir dar kitas naktis, nes blogio tarnai bijo viešumos. Jie tikėjosi pasmaugti mus išsyk, kad pasaulis nespėtų išgirsti pagalbos šauksmo. Ir visi mes be galo dėkingi turime būti ne tik Kauno televizijos bokšto gynėjams ir direktoriams, bet ir tiems, kurie galėjo ją užblokuoti, bet to nepadarė, kaip ir aniems kariškiams, kurie atsisakė žudyti nekaltus žmones.

Tas radijo balsas, kalbėjęs visą siaubo naktį, — jis teikė drąsos ir net bijantiems neleido mums pasitraukti. Man be galo skaudėjo mintis, kad abi dukros tikriausiai prie televizijs bokšto, apie kurio gynėjų likimą sklido vis šiurpesni gandai. Ir siela plyšo perpus, girdint deputatų raginimus moterims pasitraukti iš aikštės (bėgti pas savo vaikus!) ir tvirtai žinant, kad negalima.

Viešpatie, kaip atlėgo širdis, kai atstovėjau begalinę eilę prie telefono automato ir išgirdau duslius, virpančius dukterų balsus — gyvos! Taip, jos buvo prie bokšto, viską matė, bet nenukentėjo.

Gal kaip tik jų vietoje žuvo mūsų laiptinės kaimynas, mano jaunėles dukters vienmečių dvynukų Dariaus ir Sonatos (jiedu turi dar vyresnį brolį Gintarą) tėvas, puolęs prie bokšto ieškoti savo vaikų. O kaip jiems ten nebėgti — visi bėga; mūsiškė 41-oji vidurinė mokykla, jos mokiniai stovėjo prie bokšto ir dieną, ir naktį. Čia mokėsi ir ta balta suknele pašarvota Loreta, ir mano vyresniosios dukters buvęs bendraklasis Ignas, su kuriuo jiedu lankė ir darželį. Nebėra raudonplaukio Igno, vienturčio tėvų vaiko.

Viešpatie, pasigailėk mūsų visų, padaryk, kad tą naktį pralieto nekalto kraujo pakaktų kaip duoklės už Laisvę!

Bet mes perveikėm baimę, pajutom, kaip sutvirtėjo širdys. Radijo ir Televizijos komiteto gynėjai išblaškyti nepuolė slėptis, o atbėgo į Nepriklausomybės aikštę. Atminty lyg nuotraukoje išlaikysiu rūstų, it suakmenėjusį savo sūnėno studento Dariaus veidą. Jis iš ten su kitais atskubėjo prie Parlamento rūmų, ir nebūtų traukęsis, jei raudonasis slibinas būtų atžlegėjęs į aikšte. Tačiau tąkart jis nušliaužė į savo landynę. O mes stovėjom sutinusiom kojom ir pragiedrėjusiom sielom.

Ak, kaip mylėjau tuos žmones ir viską aplinkui! Vyrai ir moterys, jaunimas ir žilos močiutės, vaikai, kurie nezirzė ir kantriai tūnojo šalia suaugusiųjų (o paaugliai dar narsiai karstėsi ant stogų kaip galimi geriausi taikiniai kareiviams). Vėliavos, kurios gyvos plazdėjo kaip mūsų viltys — lietuviškos trispalvės bei kitos įvairiaspalvės ir įvairiakalbės: baltarusių, lenkų (kaip džiugu buvo ten jas matyti!), ukrainiečių, latvių, estų, moldavų, armėnų, gruzinų… Ir miestų herbai, emblemos, šūkiai, piešiniai.

Jūs tai matėte. Ir tai, kaip mūsų Aukščiausiosios Tarybos rūmai virto tikra tvirtove — mašinų užkardos, armatūros virbais pasišiaušusios barikados, viduje — užstatyti baldais langai, užrakintos, visokiausiais rakandais užverstos durys.

Bet svarbiausia — mūsų tvirtybė. Iš kur ji? Iš praeities ir mūsų žemės, graudžių lietuviškų dainų. O dar? At-minkim, kaip trumpam nušvito apniukęs dangus virš rūmų per patį Pakylėjimą, ir nežinia iš kur atklydęs spindulys atsimušė į veidrodinį lango stiklą, šviesos ratu įrėmindamas kryžių su palmės šakele.

Tai buvo taip netikėta, negalėjom nepajusti čia esant Ženklą, o gal — pažadą, kad jei liksim su Šviesa, įvyks stebuklas, ir Dovydas partrenks Galijotą, o Baltas Vytis nusmeigs milžinišką raudoną slibiną. Tą patį, kuris, pasikliovęs savo išmaitinto ir užauginto jaunesniojo brolio sukelta įtampa prie Persų įlankos, tikėjosi praryti mus, o paskui ir kitas laisvės siekiančias respublikas, bandančias išsiveržti iš jo gniaužtų.

Tačiau štai mes esame karščiausias, o gal tvirčiausias pasaulio taškas. Ir tikrai išliksime, jei būsime taurūs, nesusitepę kerštu. O pasaulis žavisi mumis ir nesupranta, iš kur ta drąsa.

Bet ar gali būti kitaip, jei mus gina didžiausios pasaulio galybės: Tikėjimas. Meilė, Viltis.

Marytė Kontrimaitė, Dienovidis, 1991 m. sausio 11 – 18.

Rašytojų Sąjungos valdybos pareiškimas

Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės veiklą ir bandytų sukurti bei primesti kolaboruojančias valdymo struktūras, Lietuvos rašytojų sąjunga laikysis tokios pozicijos:

1.    Lietuvos rašytojų sąjungą gali paleisti tik jos suvažiavimas. Koks kitas jos reorganizavimas arba likvidavimas bus neteisėtas;

2.    Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais;

3.    Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys jas tęsia laisvai apsispręsdamas;

4.    Okupacinės valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim, organizacija, išdavusią lietuvių tautą.

Vytautas Martinkus, Juozas Aputis, Jonas Avyžius, Rimantas Černiauskas, Petras Dirgėla, Viktorija Daujotytė, Antanas Gailius, Sigitas Geda, Aleksandras Krasnovas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mikelinskas, Algimantas Mikuta, Petras Pali-lionis, Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Valentinas Sventickas, Albertas Zalatorius.

1991 m. sausio 14 d.    Vilnius

Esame sukrėsti beprotiškos Gorbačiovo intervencijos ir jos žiaurumo. Liūdim ir meldžiamės už taiką laisvoje ir didvyriškoje Lietuvos žemėje. Visada su jumis.

Anatolijus Pristavkinas 1991 m. sausio 14 d.

Vilnius. Rašytojų Sąjunga, Vytautui Martinkui

Nutilusius žuvusiuosius ant Vilniaus kalvų girdi visas pasaulis. Šimtai tūkstančių Latvijos gyventojų susirinko vakar prie Dauguvos, demonstravo solidarumą su Lietuva ir ryžtą kovoti už Baltijos tautų nepriklausomybę. Broliai, jūsų nelaimės ir vyriškumo valandą mes esame su jumis.

Latvijos rašytojų sąjungos vardu — Imantas Auzinis, Ilguonis Beršonas, Valdis Rumnieks, Andris Vytuolas 1991 m. sausio 14 d.

Literatūra ir Menas, 1991, sausio 19 d.

 

Informacija iš www.bernardinai.lt 2017 01 13

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *