bf88daedbed6a482d6f71702f97577b59442d843

LEMTINGA DIENA BUDELIUI IR JO AUKOMS

Apie Kaune gyvenančią Aldoną Žakelytę-Stabačinskienę šių eilučių autorei papasakojo ir pasiūlė apie ją parašyti Gediminas Žilinskas, lietuvis iš Punsko, lakūnas, šiuo metu gyvenantis Niujorke, tačiau kasmet parvykstantis į Lietuvą „atkasti“ vis naujų istorijos lobių. Su juo drauge ir aplankėme buvusią politinę kalinę, 1918 m. kovų už nepriklausomybę savanorės žvalgės Onos Niauraitės-Žakelienės dukterį.

Suėmimas

Būna gyvenime sutapimų: 1953 metų vasario 28-oji diena tapo lemtinga masinio žmonių naikinimo režisieriui ir 1918 m. Nepriklausomybės kovų savanorei bei jos dukrai – „didžiojo tautų vado“ aukoms…

1953 metų vasario 28 dieną septintą valandą vakaro Josifas Stalinas drauge su Lavrentijumi Berija, Nikita Chruščiovu, Georgijumi Malenkovu, Nikolajumi Bulganinu ir kitais bendrais išėjo pažiūrėti filmų. Žiūrėjo amerikiečių vesternus ir komedijas. Kaip prisimena maršalas Klimentas Vorošilovas, vadas prieš filmų peržiūrą atrodė guvus ir patenkintas. Po to vyko balius, o kitą rytą Stalinas nebesikėlė iš patalo…

Tą pačią 1953 m. vasario 28 dieną į kaunietės Onos Niauraitės-Žakelienės namus pasibeldė būrys enkavedistų. Pareiškė darysią kratą. Skubėjo plėšti komodos stalčių užraktus, draskė sienų apmušalus, krovėsi į maišus šeimos albumus ir viską, ką rado stalčiuose, knisosi po drabužių spintas ir sandėliukus. Po to namų šeimininkei ir jos dvidešimt dvejų metų dukrai Aldonai liepė vilktis paltus ir eiti drauge su jais neva trumpai apklausai. Stalinistų irštvoje moterims buvo pateikti kaltinimai: kenkimas sovietų valdžiai, pogrindinė veikla ir pan. Beveik du mėnesiai nežinios, šalčio ir alkio kalėjime, tardymai ir patyčios. Balandžio mėnesį įvyko vadinamasis teismas – be jokios galimybės teisiamosioms turėti savo advokatą. Kaltinimas antisovietine veikla ir Tėvynės išdavyste buvo pateiktas remiantis Rusijos baudžiamojo kodekso garsiuoju 58-uoju straipsniu, pagal kurį šimtai tūkstančių lietuvių anuomet buvo siunčiami į katorgą Sibiro lageriuose. Išgirdusi nuosprendį – 10 metų lagerio ir 5 metai tremties – ir paklausta, ar atgailaujanti kenkusi sovietinei valdžiai, 65-erių metų Ona Žakelienė teatrališku rankos mostu nusilenkė iki žemės ir atsitiesusi pasakė: „Širdingiausiai dėkoju už mirties nuosprendį. Juo jūs patrumpinsite kančias komunistiniame pragare, į kurį pateko mano klestinti šalis. Bet manęs neišgąsdinote – savo jau atgyvenau ir esu labai dėkinga Nepriklausomai Lietuvai ir jos buvusiai valdžiai už laimingą gyvenimą.“

Oną Žakelienę dėl senyvo amžiaus ir ligos išvežė į Šilutės Macikų lagerį, kuriame kalėjo pasiligoję „politiniai nusikaltėliai“. Aldoną Žakelytę, nuteistą taip pat 10-čiai metų laisvės atėmimo, – į lagerius Murmansko srityje.

Praėjus kelioms dienoms po lemtingosios vasario 28-osios, Stalinas mirė. Bet lietuvių naikinimo procesas nesustojo – suėmimai, kankinimai, po to – pats „teisingiausias“ okupantų teismo nuosprendis ir kelionė etapais į lagerius…

Tėvų kovos už Lietuvą

Aldona anuomet nežinojo, kokią antisovietinę kovą kovojo jos motina. Mergina dirbo tarnautoja vienoje Kauno namų valdyboje, gyveno savais jaunystės rūpesčiais. Mama, pasak dukros, mokėjusi saugoti paslaptis, net savo vaikams mažai ką pasakojusi. Nieko keista, juk Ona Niauraitė, vėliau – Žakelienė, buvo žvalgė, Nepriklausomybės laikų savanorė, asmeniškai pažįstama su Antanu Smetona dar iš Vilniaus Tarybos laikų. Yra pasakojusi savo vaikams, kad tais neramiais laikais viena pati pėsčiomis parnešė iš Vilniaus į Kauną labai svarbių dokumentų – taip buvo saugiau, niekas niekuo negalėjo įtarti.

Aldona Žakelytė-Stabačinskienė prisimena, kad mama turėjo daug labai įdomių smetoniško laiko nuotraukų, kuriose moterys su balinėmis sukniomis, elegantiškų ponų apsuptyje. Ona Žakelienė priklausė prezidento Antano Smetonos aplinkai, dirbo jo apsaugos tarnyboje. Buvo gerbiama ir vertinama. Aldona prisimena, kaip kartą ją, aštuonerių metų mergaitę, mama nusivedė į Prezidentūrą pristatyti poniai Smetonienei. Aldona įsivaizdavo, kad ponia prezidentienė bus apsirengusi labai prabangiais drabužiais, tačiau jųdviejų pasitikti ilgu koridoriumi atskubėjo pagyvenusi moteris paprasta tamsiai pilkos vilnos suknele su vienintele puošmena – didele gražia sage ant krūtinės. Ji pabučiavo mažąją Aldutę į kaktą, pasakė kažką malonaus ir toliau kalbėjosi su mama kaip dvi geros pažįstamos.

Aldona yra išsaugojusi per stebuklą išlikusius kelis dokumentus, kurie, jos motinos apdairiai paslėpti, nepakliuvo į enkavedistų nagus ir nepražuvo, kaip tai atsitiko su vertingaisiais šeimos albumais. Tai pažymos apie tėvus. Vienoje iš jų rašoma, jog Ona Niauraitė, kilusi iš Utenos apskrities, Debeikių valsčiaus, Naujakiemio kaimo, „dirbo Krašto apsaugos ministerijos vyriausiojo štabo slaptojoje tarnyboje ir per visą tarnybos laiką sąžiningai ir su dideliu pasiaukojimu daug nuveikė Lietuvos naudai“. Pažyma duota dėl savanorio medalio suteikimo. Kitame dokumente Lietuvos šaulių sąjungos centro valdyba pažymi, kad Ona Niauraitė „tarnavo Lietuvos partizanuose ir dalyvavo mūšiuose su Lietuvos priešais“.

Ona Niauraitė vėliau ištekėjo už Lietuvos karininko Antano Žakelio. Jis taip pat darbavosi slaptoje žinyboje, o išėjęs į atsargą bendradarbiavo tų laikų žiniasklaidoje. Sovietams okupavus Lietuvą vyras nusišovė nujausdamas, kad laukia toks pat likimas, kaip ir kitų jo buvusių bendradarbių…

Gulago pragare

Aldonos Žakelytės egzistencija lageryje – atskira istorija. Užaugusi pasiturinčioje kultūringoje šeimoje, mergina pateko į visai kitą pasaulį, tarsi iš rojaus į pragarą. Prisimena, kaip jas, būrelį moterų ir merginų iš Baltijos šalių, vos įžengusias pro lagerio vartus, pasitiko „blatnosios“ – vulgarios, su papirosais dantyse žiaurios moterys. Jos netruko apreikšti, kad naujokės turės besąlygiškai paklusti. Tai buvo kriminalinės nusikaltėlės, taip pat ir politinės kalinės – dar prieškariu čia atgabentos eserės, bolševikės, menševikės ir kitos buvusios revoliucionierės, kažkada pačios palaikiusios bolševikinį terorą. „Blatnosios“ buvo nužmogėjusios, kai kurios net pakeitusios savo natūralią lytinę orientaciją… Jos kalbėjo „triaukščiais“ rusiškais keiksmažodžiais, elgėsi kaip vyrai, tuoj pat atėmė iš naujokių beveik viską, ką vertingesnio joms pavyko atsivežti – maistą, drabužius. Buvo labai sunku su jomis sutarti, jaustis bent kiek saugiai. Iš prigimties drąsi ir guvi Aldona greit suprato, kad protingiau bus mažiau šnekėti, daugiau tylėti, kad neatkreiptų į save „blatnųjų“ dėmesio…

Nežinia, kaip būtų pavykę išgyventi tokiame žvėryne, jei būtų ten patekusi viena. Laimė, kad šalia buvo nemažai likimo draugių lietuvių, taip pat ir latvių, esčių – jaunų, protingų, išsilavinusių moterų. Visos drauge pajėgdavo atremti „blatnųjų“ atakas, apsiginti nuo jų plėšikavimo. Iš likimo draugių lietuvių Aldonai labiausiai įsiminė vilnietė pracūzišku vardu – Koletė. Gal tai buvo tikras jos vardas, o gal pseudonimas, gal ji iš tikrųjų buvo prancūzų ar italų kilmės, nes labai tamsaus gymio, bet lietuviškai kalbėjo be akcento… Jos vyras, Vilniaus universiteto profesorius, taip pat kalėjo lageryje. Koletė buvo labai išsilavinusi, laisvai kalbėjo keliomis kalbomis ir rašė eiles. „Ar barake būdavom, ar išvarytos į darbus, vis taikydavomės būti šalia tos nepaprastos moters – ji kalbėjo eilėmis, posmai liete liejosi“, – prisimena ponia Aldona.

Mezginys viršininkei

Varydavo kirsti miško ir į darbus tarybinio ūkio laukuose. Nuo bado gelbėjo galimybė slapčia parsinešti į baraką bulvių.

Kartą vienai iš kalinių atėjo metas gimdyti. Iš vietinės lagerio ligoninės į baraką buvo pakviesta akušerė. Ji pareikalavo skirti pagalbininkę. Paskyrė Aldoną. Akušerė liepė vieną kibirą vandens pašildyti, kitą kibirą pastatyti šalia su šaltu vandeniu. Pirmajame vanduo turėjo būti beveik karštas. Vos kūdikis gimė, tuoj buvo panardintas pirma į tą karštą vandenį, po to – į šaltą ir tik tada suvystytas. Akušerė aiškino, kad taip daroma su visais čia gimstančiais vaikais. Šiauriečiai grūdinami nuo mažens. Aldona stropiai talkino medikei, šioji rekomendavo ją dirbti ligoninėje valytoja. Tai buvo tikra laimė, nes darbas ligoninėje buvo lengvesnis, be to, šilumoje. Aldona plaudavo koridorių grindis, valydavo palatas, skalbdavo drabužius. Sykį vyriausioji gydytoja pastebėjo, kad Aldona gabi rankdarbiams, ir paprašė numegzti jai megztinį. Davė storų suktų siūlų ir atleido nuo daugelio darbų. Aldona užsidarydavo savo šluotų sandėliuke ir megzdavo megzdavo… Megztinis išėjo visai gražus, Aldona jam dar ir sagas priderino, išpjovusi iš savo „smetoniško“ švarkelio. Gydytoja apsivilko, pasižiūrėjo į save veidrodyje ir apniuko – atrodė sau stora. Bet ji ir iš tikrųjų buvo apkūni. Tada Aldona pažadėjo permegzti – iš plonų siūlų. Išardžiusi megztinį pradėjo tikrą Sizifo darbą – storą suktą siūlą skyrė į keturis plonus siūlelius ir kiekvieną vyniojo į atskirus kamuolius. Numezgė megztinį viršininkei iš labai plono siūlo. Tas jai patiko, Aldona nusipelnė simpatijos ir globos. Tai padėjo išgyventi.

Sugrįžimas namo

Po Stalino mirties represijų mastas ėmė mažėti, politiniai kaliniai išsikovojo daugiau teisių ir šiek tiek geresnes sąlygas, kai kurių bylos buvo peržiūrėtos, kalinimo laikas sumažintas. Aldona ir jos mama namo sugrįžo taip pat anksčiau, negu stalininio teismo buvo nuspręsta. Sugrįžo namo, bet namų, suprantama, neberado. Jų bute gyveno ir visa kuo naudojosi kagebisto šeima. Mama su dukra glaudėsi pas vienus, pas kitus gimines ir pažįstamus, kol pagaliau susirado kuklų būstą. Buvę draugai padėjo Aldonai vėl įsidarbinti namų valdyboje. Paskui ištekėjo, gimė sūnūs – Arūnas ir Remigijus. Mirė mama, apraudojo, palaidojo. Gyvenimas tekėjo ramiai, užgydė žaizdas, vaikai užaugo, gimė anūkai.

Prisimindama buvusius sunkius laikus, Aldona Stabačinskienė sako, jog ištverti visus baisumus jai padėjo šviesūs prisiminimai apie vaikystę prieškario Kaune ir mamos pavyzdys išlikti tvirtai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokios išminties ji dabar moko ir savo mielą anūkę Agnę, Kauno medicinos universiteto studentę. Ilgais vienatvės vakarais moteris dažnai prisimena lagerio laikų bendražyges, ypač talentingąją Koletę, iki šiol saugo brangiausią relikviją – sąsiuvinuką, kuriame poetė, pasirašydavusi Baublio Bitute, eilėmis apdainavo anuometinių dienų vargą ir mažyčius džiaugsmus, padėjusius išgyventi ir išsaugoti viltį.

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *