KGB-SoldiersFlywall

KGB tardytojų sadizmui nebuvo ribų: prigalvodavo pačių skausmingiausių kankinimo būdų

Vargu ar yra Lietuvoje žmonių, nežinančių, apie ką bus kalbama, išgirdus tariant vos tris raides – KGB. Net jaunimas, gimęs ir augęs laikais, kai ši represinė struktūra Lietuvoje jau neegzistavo, apie ją girdėję.
Instrukcijų vykdytojai Sovietiniais metais KGB vardu vadintas valstybės saugumo komitetas (komitet gosudarstvenoj bezopastnosti) – viena pagrindinių komunistinio režimo atramų Lietuvoje. Saugumo tarnyba privalėjo garantuoti vienos partijos valdžią ir komunistinės ideologijos dominavimą. Ši tarnyba KGB pradėta vadinti tik nuo 1954 metų. Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyriausiasis specialistas Darius Juodis, represinės struktūros Lietuvoje veikė nuo 1940 metų, bet vadinosi įvairiai: NKVD, MGB ir dar kitaip. Šios tarnybos veikla Lietuvoje baigta 1991 metais.
Panevėžyje veikusi KGB niekuo nesiskyrė iš kitų visoje šalyje, o ir buvusiųjų kitose respublikose. Tiesa, kaip sako D. Juodis, panevėžietiškoji savo struktūra buvo gerokai didesnė nei kitų rajonų, tačiau nelenkė didžiųjų šalies miestų . „Visi įstatymai, nurodymai, sprendimai būdavo priimami Maskvoje, Vilniuje, o panevėžiečiai, kaip ir visi kiti dirbusieji periferijoje, buvo tik instrukcijų vykdytojai. Iš Panevėžio krašto nė vienas KGB darbuotojas didelės karjeros nepadarė“, – sako vyriausiasis specialistas. Iki šiol KGB veikla yra tiriama ir analizuojama – didžiausias dėmesys skiriamas jos veiklos Lietuvoje 1954–1990 metų tyrimams. Domėjosi viskuo Saugumo tarnyboms buvo svarbu viskas – per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvos gyventojai persekioti dėl pasaulėžiūros, pasipriešinimo okupacijai, priklausymo tautinėms, religinėms, socialinėms, politinėms grupėms ir kt. KGB buvo svarbu, kas vyksta švietimo, kultūros, mokslo, turizmo ir visose kitose srityse. Tarnyba domėjosi šeimų ryšiais, gyventojų laisvalaikiu, jų pomėgiais, pokalbiais, laiškais, grįžusių tremtinių gyvenimu ir kt. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centras savo tinklalapyje pateikia tokį pasakojimą: „KGB buvo svarbi informacija, ar buvę tremtiniai ir kaliniai turėjo šaunamųjų ginklų. Panevėžio rajone 1970 metais pastebėta, kad medžiotojų draugijoje yra asmenų, anksčiau teistų ,,už sunkius valstybinius nusikaltimus“. Nutarta iš jų atimti ginklus. Norint užmaskuoti šią akciją, nuspręsta iš naujo atestuoti medžiotojus. Taip buvo pašalinti 72 asmenys, iš kurių trims pradėtos operatyvinio stebėjimo bylos. 10 buvo grįžusiųjų iš tremties“. Ir poezija, ir dainos Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro pateikiamoje atliktos KGB veiklos tyrimų medžiagoje Panevėžys minimas ne kartą . Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Panevėžio pradedančiųjų literatų klube užfiksavus antisovietines kalbas, buvusi tremtinė dėl to buvo priversta palikti darbą. Trukdyta spausdinti talentingos poetės Anastazijos Sučylienės eilėraščius, nes ji teista už rezistencinę veiklą. „Man su KGB tardytojais reikalų teko turėti aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iki šiol ši patirtis nepasimiršo, nors fizinio smurto nepatyriau, smarkiai nenukentėjau“, – „Sekundei“ pasakojo iki šiol ne tik savo pavardės, bet nė tikro vardo nedrįstanti viešinti panevėžietė, prisistatanti Virginija. Į valstybės saugumo komitetą ji buvo iškviesta po to, kai vienoje kompanijoje su draugėmis uždainavo dainą „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų“. Po vieną kvietė ir kitas dainą dainavusias panevėžietes. Merginos įtaria ir kas jas įskundė. Tardytojas Virginijos klausinėjo, kodėl ji tokią dainą dainavo, kas ją išmokė. Ar jai čia blogai gyventi? Juk baigė technikumą, įgijo profesiją, gavo darbą, kambarį bendrabutyje. Kokios laisvės jai dar reikia? Tardyti mergina buvo kviesta ne kartą. Tardytojas bandė gudrumu iškvosti, ar ši neturinti giminių užsienyje, nes jam neva labai reikia vaistų sunkiai sergančiam giminaičiui. „Bandė verbuoti, kad pasakočiau, apie ką draugai kalba, nesutikau, tad gąsdino teismais. Paskui sakė, kad nuo teistumo išgelbėjo tai, kad jokiais antitarybiniais veiksmais, neleistinais ryšiais iki tol nebuvau įtarta, esu kilusi iš darbininkų šeimos, komjaunuolė. Tiesa, su komjaunimu teko atsisveikinti, viešai buvau pašalinta, tačiau dėl to neliūdėjau, juk ne dėl įsitikinimų buvau įstojusi“, – prisimena moteris. Anot jos, tokia patirtimi galėtų pasidalinti šimtai niekuo nenusikaltusių panevėžiečių, į KGB akiratį patekę dėl išsakytos nuomonės, padainuotos dainos ar papasakoto anekdoto. Skausminga patirtis Kiek kitokį susitikimą su saugumo tarnybos tardytoju prisimena panevėžietis Algirdas Blažys. Dar nė penkiolikos nesulaukęs vaikinukas buvo tardomas 1950 metais , kai tarnyba tuomet vadinosi kitaip – MGB. Jos esmė niekuo nesiskyrė, tik metodai buvo gerokai žiauresni. Į tardytojo kabinetą A. Blažys buvo atvestas tiesiai iš mokyklos suolo – namuose per kratą buvo rastas ginklas. Panevėžietis gyvenęs partizanų krašte, tad ir turėjo su jais ryšį, padėdavo gauti ginklų, šovinių. Vyras dabar gerai žino, kad buvo įskųstas. O tuomet penkioliktąjį gimtadienį jis sutiko jau už grotų. Iki šiol skaudu prisiminti išgyvenimus – suimtasis dažniausiai buvo tardomas naktį ar vėlai vakare, klausinėta, kur jo žiniomis yra partizanai, kur jie glaudžiasi, pas ką lankosi, kokie jų ryšiai. Berniukas buvo vanojamas guminiu kabeliu, pastačius prie sienos ant jo kojų pirštų lipama sunkiais batais, neįtikėtiną skausmą kentėjo, kai tardytojas, įdėjęs tarp tardomojo rankų pirštų pieštukus, didžiule plaštaka tą ranką suspausdavo . „Sunkus kankinimas nemiga – kai nuaidėjus signalui miegoti, to daryti nebuvo leidžiama, vos padėjus galvą ant pagalvės šaukimas prieiti prie langelio duryse arba kvietimas pas tardytoją. Nemiga labai išsekina, tampi pusiau apkvaitęs“, – prisimena panevėžietis. Tardytojai prigalvodavo pačių skausmingiausių kankinimo būdų – tai A. Blažys žino ne tik iš savo, bet ir iš kitų tuo laiku kalintų asmenų patirties. Po tardymų, kilnojimų iš vienos vietos į kitą, vaikinukas karinio tribunolo buvo nuteistas – nubaustas 25 metams tremties į Mordoviją. Genocido ir rezistencijos departamento atstovas D. Juodis patvirtina, kad tardymo būdai, metams bėgant, buvo skirtingi. Ypač jie pasikeitė po Josifo Stalino mirties, kai Lavrentijus Berija išleido įsakymą, draudžiantį fizinius veiksmus tardymo metu. D. Juodis prisimena kalbėjęs su partizanu, tardytu 1945 metais, o paskui ir vėliau, jau gerokai po 1954-ųjų. Vyras pasakojo, jog tardymai skyrėsi kaip diena ir naktis – pastarasis buvo tik lengvas pabaksnojimas, palyginti su tuo, ką žmogui teko patirti pirmą kartą. Iki 1954 metų patys skausmingiausi tardymo būdai buvo oficialiai leistini. Žinoma, nereiškia, kad ir vėliau žmonės nebuvo mušami, bet tai jau buvo pavieniai, slepiami atvejai. Tačiau, kaip sako D. Juodis, žmogui skaudus ne tik mušimas, yra ir kitų priemonių palaužti valią, pažeminti – KGB tardymo būdų arsenalas buvo labai platus. Svetimi savam krašte Iš Lietuvos į lagerius ir tremtį 1944–1953 metais išvežti 142 579 kaliniai. Prasidėjus destalinizacijos procesui, 1956 metais iš įkalinimo vietų pradėjo masiškai grįžti buvę įkalintieji ir ištremtieji. KGB dokumentuose tie žmonės įvardijami kaip ,,asmenys, bausti už ypač sunkius valstybinius nusikaltimus“ . 1958 metais tremtinių paleidimas iš tremties vietų ypač suintensyvėjo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro 1970 metų duomenimis, iš tremties ir įkalinimo vietų jau buvo grįžę apie 80 tūkstančių žmonių. KGB darbuotojai atidžiai stebėjo grįžusių tremtinių ir kalinių gyvenimo būdą, jų elgesį. Tie žmonės ir jų vaikai vadinti ,,liaudies priešais“ ne tik tremtyje, bet ir grįžę į Lietuvą. Didžiausių sunkumų jie patirdavo norėdami įsidarbinti, gauti gyvenamąją vietą. Tų, kuriems pavykdavo įsikurti, nepaleisdavo budri KGB akis – buvo akylai sekami. KGB domėjosi buvusių kalinių ir tremtinių darbu, stebėjo jų susibūrimo vietas, tarpusavio bendravimą, domėjosi pažintimis. „Panevėžio KGB skyriaus operatyviniai darbuotojai, išanalizavę agentūrinius-operatyvinius duomenis, pastebėjo, kad vidurinėse mokyklose, kuriose užfiksuoti priešiški veiksmai, dirbo asmenys, apie kuriuos turėta kompromituojančių duomenų (teisti už antisovietinę veiklą, turintys giminių užsienyje).“- išaiškinta atliekant KGB veiklos tyrimus. 1975 metų duomenimis, Vilniuje buvo 994, Kaune – 3876, Šiauliuose – 960, Klaipėdoje – 968, Panevėžyje – 729 asmenys, anksčiau teisti už antisovietinę veiklą.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=71739822

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *