13119036_916059795169663_8141610674693872905_n

Kada Putinui įteiks taikos premiją?

Gegužės 9-oji. Raudonoji aikštė. Tankams, gradams ir bukams mojuoja naujasis taikos premijos laureatas Putinas. Ar fantastinis vaizdelis? Nerašau metų, nerašau kada, tačiau amnezijos bangai ritantis per Europą tai jau neturėtų stebinti. Imsite ir paneigsite? Bet ar ne taip atsitiko su Stalinu, kuris iš baisaus tirono buvo paverstas išvaduotoju? Juk visi prisimena II pasaulinį karą ir net švenčia pergalę. Tačiau ar nori prisiminti jo ištakas?

Rusijoje dabar tik retas istorikas drįsta atvirai rašyti apie II pasaulinio karo pradžią, o jei drįsta, tai jau už Rusijos ribų. Juo labiau retas nori pamatyti bendrą Maskvos ir Berlyno santykių istoriją. Pamatyti tas meilės serenadas, kurias vieni kitiems suokė nacistinis ir komunistinis režimai. „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystė sutvirtinta krauju“, – buvo rašoma sveikinime nacių užsienio reikalų ministrui J.Ribentropui, kai jis dar nekabėjo Niunbergo kilpoje. Šiuos įvykius skyrė tik septyneri metai. Kai du diktatoriai sėdo prie derybų stalo, jų valstybės jau puoselėjo ilgamečius draugiškus ryšius. Kai Vermachtas dar tebuvo Reichsveru ir Vokietijai buvo draudžiama vystyti ginkluotąsias pajėgas, Stalino Politinis biuras jiems atvėrė savo poligonus ir mokyklas. Lipecke 1925-1933 m. buvo treniruojami vokiečių lakūnai. Parengta 120 lakūnų, kurie kartu ir bandė vokiškus lėktuvus, tobulino bombardavimo techniką. Taip, tie patys, kurie vėliau siautėjo Europoje. Kazanėje įsteigtoje tankistų mokykloje bendruose kariniuose mokymuose buvo tobulinami įgūdžiai, net pats garsusis tankų mūšių specialistas Heincas Guderianas buvo čia apsilankęs. Samaros poligone buvo tobulinamas cheminis ginklas. Taip, čia nebuvo sukurtos dujos Osvencimui, tačiau buvo apmokomi nuodingų cheminių medžiagų panaudojimo specialistai. Būsimasis feldmaršalas, o 1932 m. papulkininkis Erichas von Mansteinas taip pat turėjo galimybę mokytis Maskvos ir Leningrado karinėse apygardose…

Nepaisant didžiojo valymo 1937-1938 metais šilti Raudonosios Armijos ir Vermachto ryšiai nebuvo užgesę ir buvo atgaivinti dalijantis Europą po Molotovo-Ribentropo sandėrio bei pergalingai marširuojant Bresto gatvėmis 1939 m. rudenį. Dvi totalitarinės valstybės draugiškai griauna tarptautinę saugumo sistemą ir okupuoja pirmąsias valstybes. Hitleris okupuoja kariaudamas, o Stalinas – pasirašydamas savitarpio pagalbos ir nepuolimo sutartis ir panaudodamas rytietiška klasta prisodrintus metodus.

Kiekvienas režimas su savo ideologijomis iš pradžių buvo apkvailinęs savo tautas, o vėliau išnaikinęs dešimtis milijonų „kitų“ ne tos klasės, ne tos rasės ar ne tos tautybės žmonių. Žydai ir čečėnai, Krymo totoriai ir čigonai… Išnaikino ne tik Gulage ar įmantriuose osvencimuose. Išnaikino ir badu, ir masinėmis egzekucijomis. Vieni naikino dujomis, kiti šalčiu. Abu naikino badu ir nepakeliamu darbu lageriuose. Naikino ir savo kareivius kare, kuriame žmogaus su uniforma išgyvenimo laikas buvo tiesiogiai proporcingas jo gautų įsakymų skaičiui. Feldmaršalų ir maršalų rašalu pažymėti planai vedė į pražūtį milijonus. Ne Stalinas pasirinko laiminčią pusę, o Hitleris jam nubrėžė orientyrus 1941 metais.

Milijonai rusų, ukrainiečių, baltarusių, gruzinų ir visų tautybių žmonių, neišskiriant ir lietuvių, braidė po frontų purvynus, stengėsi išlikti apkasuose ir išsaugoti savo draugus. Net jei NKVD užtvaros šaudė į besiginančių nugaras. Net jei degino ar skandino (kaip prie Dniepro) besitraukiančius ar pasiliekančius jų artimuosius. Apgriautuose namuose ar žeminėse glaudėsi frontininkų artimieji. Jų vaikai dirbo kartu su suaugusiais gamyklose. Jei ne Vakarų pagalba Sovietų Sąjungai, tai 1943-1945 m. laimėjimų frontuose nebūtų. Ir jokie drausmės batalionai („štrafbatai“) jų neiškovotų. Karo pabaiga pasiekta milijonams žmonių žūnant su mintimi, kad jie nugali ne vardan teroristinio režimo, o vardan savo artimųjų.

Po II pasaulinio karo, be paminklų statybos, šimtų tūkstančių karių palaidojimų ir daugkartinių perlaidojimų bumo, net du dešimtmečius nebuvo pompastiškai švenčiama gegužės 9-oji. Per daug gyvų liudininkų trukdė komunistiniam režimui pasisavinti pergalę. Per daug dar buvo gyvų, bet sužalotų veteranų, kurie jokios režimo pagarbos nesulaikė. O ir patys jos nesistengė rodyti. Nuo 7-ojo dešimtmečio antrosios pusės pradėta aktyviai plėsti veteranų sastatą NKVD baudėjų ir stribų sąskaita. Dalis jų jau buvo apsirūpinę veteranų knygelėmis, o kiti jomis tikėjosi apsirūpinti ateityje. Taip ir buvo padaryta iki 1985 metų. „Pergalės diena“ tapo ne atminties diena, o propagandinio šovinizmo šlovinimo diena. Su riedančiais tankais, raketomis, salvinėmis artilerijos sistemomis ir persirengėlių kolonomis. Su „pergalėmis“ – nuo 1968 m. Čekoslovakijos iki 1979-1989 m. Afganistano.

Dabar Putino „pergalių“ skaičius papildytas Čečėnijoje, Gruzijoje, Kryme ir Donbase. Raudonąja aikšte riedės „Točkos“ ir „Iskanderai“, „Bukai“ ir „Gradai“, važiuos šarvuočiai „Tigrai“ ir savaeigės artilerijos sistemos „Akacijos“… Jų pavadinimai jau asocijuojasi su numuštu civiliu lėktuvu, sugriautais Donbaso miestais, sudegintais kaimais. Pseudo Levitanas patoso kupinu balsu pranešinės, jog „ši technika, panaudota realiose kovinėse sąlygose“, tik neminės, prieš ką panaudota. Gal reikia paklausti devynių tūkstančių žuvusių ukrainiečių artimųjų? Kol Vakarai vis dar gana diplomatiškai ieško savigarbos siųsdami savo atstovus į Raudonąją aikštę, kai kurie iš jų jau linguoja galvomis, kai kalbama apie taikdarišką Rusijos misiją Sirijoje ir apie sankcijų Putino režimui (ne Rusijai) neefektyvumą. Tačiau jų atstovai Kremliaus tribūnose susidurs su šviežiai iškeptu „Rusijos didvyriu“ Valerijum Gerasimovu, kuris būdamas Generalinio štabo viršininku planavo Putino agresiją ir dabar Ukrainos paskelbtas ieškomu karo nusikaltėliu. Jei ir anksčiau Rusijos režimo organizuotoje gegužės 9-osios pompastikoje (su Stalino kulto reabilitavimu) nebuvo pagarbos milijonams žuvusių, tai dabar jos nebeliko visai. Net jei greta kokio dabartinio karo nusikaltėlio pastatys keliolika 90-mečių karo veteranų. 1939 m. Bresto okupantų paradas atgimsta nauju pavidalu.

Straipsnio autorius: dr. Arvydas Anušauskas.

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *