bolseviku-okupacijoje-5

Prisiminkime laiko sūkuriuose užmirštus įvykius Zarasuose

Laiko užmarštyje kasdien vis labiau grimzta svarbūs ir net ne visiems zarasiškiams, ypač jaunajai kartai, žinomi svarbūs istoriniai įvykiai Zarasuose. Jų atskleidimą pradėjo inicijuoti Vilniaus zarasiškių bendrija „Ežerėnai“. Manoma, kad istorinių faktų paminėjimas praturtins žinias apie Zarasų krašto istoriją.

Šiame straipsnyje pateikiame Vilniaus zarasiškių bendrijos „Ežerėnai“ narių sukauptą platesnę informaciją apie buvusį Zarasų apskrities komendantą plk. ltn. Igną Pašilį.

2015 m. gruodžio 1 d. laikraštyje „Zarasų kraštas“ Nr. 93 (9567) išspausdintas Lietuvos šaulių sąjungos vado plk. ltn. Liudo Grumbino, Vilniaus zarasiškių bendrijos „Ežerėnai“ pirmininko dr. Liongino Radzevičiaus ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininko Ernesto Subačiaus 2015 m. spalio 30 d. kreipimosi į Zarasų merą ir rajono savivaldybės tarybos narius tekstas dėl Igno Pašilio atminimo įamžinimo Zarasuose. Kartu buvo išspausdinta ir laikraščio redaktoriaus Valdo Šerėno parengta informacija apie plk. ltn. Igną Podgaiskį Pašilį.

Mes, vilniečiai, esame dėkingi Zarasų rajono merui Nikolajui Gusevui ir tarybos nariams už jų supratimą ir ryžtą kreipimesi nurodytai iniciatyvai įgyvendinti.

Iniciatyvos ištakos

2015 m. birželio 24 d. sukako 75 metai nuo plk. ltn. Igno Pašilio žūties Zarasuose. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos archyvuose išsamesnių duomenų apie Igną Pašilį jį kaltinamoje byloje nėra. Archyvuose visiškai nėra ir dokumentų, liudijančių apie Lietuvos karininko tragišką likimą. Visgi šio straipsnio autoriams pavyko sužinoti kai kuriuos Igno Pašilio tragiškos baigties epizodus ir atskleisti kitus to meto įvykius Zarasuose bei užmegzti ryšius su karininko šeimos nariais.

Informacijos šaltiniai

Pirmoji informacija apie plk. ltn. Igną Pašilį laikraštyje „Zarasų kraštas“ pasirodė 2000 m. sausio 7 d. Vytauto Indrašiaus straipsnyje „Kur palaidotas Zarasų apskrities komendantas“. Jame iškeltos kelios Igno Pašilio palaidojimo galimų vietų versijos. Dabar tai pavyko išaiškinti.

Šiame straipsnyje pateikdami informaciją panaudosime 1942 m. komisijos, nagrinėjusios 1940–1941 m. bolševizmo teroro faktus, kuriuos yra aprašęs Aleksandraso Merkelis apie „Raudonąjį terorą 1940 m. birželio 15–27 dienomis“, ir istoriko Algimanto Liekio 1996 m. išleistoje dokumentinėje apybraižoje „LKP Agonijos kronika. 1941 m. birželis. Aukos ir jų budeliai“ (žurnalas „Lietuvos mokslas“ ir Vilniaus universiteto Mokslotyros centro leidinys).

Įvykių sūkuriuose

Antrojo pasaulinio karo dienomis 1941 m. birželio 23 d. vokiečių kariuomenė jau buvo užėmusi Kauną ir vijo sovietinius okupantus iš Lietuvos. Raudonajai armijai, kuri 1940 m. skelbė, kad apgins ir išgelbės Lietuvą ir jos gyventojus, teko trauktis iš Lietuvos. Tuo metu daugelis sovietinių veikėjų kartu su lietuvių koloborantais kupini išgąsčio iš Lietuvos bėgo per Zarasus.

Pagal paskelbtus duomenis, pirmadienį, birželio 23 d. pavakaryje, į Zarasus apimti panikos atvyko sovietinės Lietuvos veikėjai J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Sniečkus ir buvęs sovietų pasiuntinys Kaune N. Pozdniakovas. Vakarienės metu jie Zarasuose svarstė, kaip gelbėti savo kailius. Zarasų NKVD viršininkams jau be tostų buvo duoti paskutiniai nurodymai. Kitą rytą, birželio 24 d., pasklidus gandui, kad vokiečiai jau netoli Zarasų, jie lydimi milicijos politruko Petrovo Jevsiejaus išdūmė Daugpilio link kartu išsinešdami ir Stalino „saulę“.

Šios „saulės“ spinduliais apšviesta pro Zarasus iš Lietuvos išvyko ir „lakštingala“ Salomėja Nėris. Šios poetės atminimas Zarasuose yra įamžintas, jos vardu pavadinta viena iš Zarasų gatvių.

Politrukas Petrovas Jevsiejus, palydėjęs sprunkančius sovietinius vadeivas, gavo paskutinius nurodymus, kaip veikti Zarasuose. Vykdant šiuos nurodymus, pirmąjį barbarišką darbą budeliai atliko kalėjime. Jame kalėjusius karininką Igną Pašilį, bibliotekos tarnautoją Joną Petniūną ir savanorį Povilą Gabriusevičių išvedė į kalėjimo kiemą. Šiuos kalinius nušovė politrukas Petrovas ir milicininkas Tauklys. Aukų lavonai buvo apipilti benzinu, uždėti ant malkų stirtos ir padegti. Po sudegusio kalėjimo griuvėsiais buvo aptikti sušaudytųjų lavonai. Igno Pašilio kūnas buvo visiškai sudegęs, rasta tik dalis kaulų, drabužių liekanos ir apdegęs laikrodis, iš kurio jo žmona Elena Pašilienė (irgi buvusi šio kalėjimo kalinė) atpažino savo vyrą.

Taip sovietiniai pareigūnai – bolševikų išgamos pirmieji Europoje parodė viduramžiuose vyravusią budelių patirtį. Žudynės tęsėsi ir kitą dieną. Raudonajam terorui vadovavo vietinės bolševikų valdžios buvę pareigūnai ir veiklesnieji komunistai. Visi jie buvo žudynių ir Zarasų miesto padegimo organizatoriai. Tai Kasalapovas – NKGB viršininkas, Kajevskis Vasylius – apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas, Petrovas Jevsiejus – milicijos komisaras, Petrovienė Irena – komunistė, Kovšovas Nikolajus – kompartijos pirmasis sekretorius, Fedotovas Aleksiejus – apskrities karinis viršininkas, Paleckis Vincas – miesto vykdomojo komiteto pirmininkas. Jiems vadovaujant tik Zarasų mieste buvo nužudyta 13 žmonių, sudeginta 239 gyvenamieji namai, daug kitų įvairių pastatų. Į Sibirą išvežta 29 šeimos – 80 žmonių.

Veikliais šių budelių padėjėjais buvo milicininkai Paradnikas Balys, Sirutis Bronius, Tauklys Juozas, Bobrovas Aleksiejus, Kačarginskas Jankelis, Levinas Abraomas, Drukeris Šlioma.

Pasibaigus karui ir vėl patekėjus Stalino „saulei“, kai kurie buvę budeliai tapo „didvyriais“. Vėl liejosi nekaltų žmonių kraujas, tęsėsi trėmimai į „plačią tėvynę“, Zarasų krašte atsirado nauji „didvyriai“. Buvusio Zarasų kalėjimo žymių neišliko, jo vietoje buvo pastatytas modernus pastatas. Keitėsi kartos, į Amžinybę iškeliavo tų laikų liudininkai. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nedaug beliko Zarasuose gyventojų, prisimenančių tų laikų tragiškus įvykius. Prisiminkime nors kai kuriuos. Šį kartą apie tragiškos baigties Zarasų apskrities komendantą plk. ltn. Igną Pašilį Podgaiską.

Kur palaidotas Ignas Pašilys?

Rugpjūčio mėnesį dalyvaudami Zarasuose miesto šventėje ir Žolinės atlaiduose mes, Vilniaus kraštiečiai, ieškojome Igno Pašilio įamžinimo pėdsakų. Deja, jų neradome. Tad ir pradėjome domėtis įvairiomis publikacijomis ir jo tragiška žūtimi bei amžinojo poilsio vietos paieška. Šia tema buvo rašyta.

Nei viena iš 2000 m. V. Indrašiaus straipsnyje „Kur palaidotas Ignas Pašilys“, išspausdintame „Zarasų krašte“, iškeltų versijų apie karininko palaidojimo vietą nepasitvirtino. Tą sužinojome kraštiečių bendrijai „Ežerėnai“ užmezgus ryšius su Kanadoje gyvenančiais Igno Pašilio palikuonimis.

Kaip išsiaiškinome, įvykių sūkurių blaškoma karininko šeima atsidūrė Kanadoje, o jo palaikai liko ir buvo paslėpti Lietuvoje. Apie tai papasakojo jo anūkė Rauda.

Igno Pašilio anūkė Rauda mus informavo, kad Zarasuose nužudyto jos senelio Igno Pašilio palaikai iki 1995 m. buvo Lietuvoje. Tuos ilgus metus urna su Igno Pašilio palaikais nuo skvarbių sovietinių saugumiečių akių buvo slepiama Kauno karo muziejaus sandėlyje. 1995 m. iš muziejaus sandėlio Igno Pašilio palaikus giminės išvežė į Kanadą. Ignas Pašilys amžinam poilsiui atgulė Toronto kapinėse, šalia žmonos Elenos ir jos motinos Kotrynos.

Karininko anūkė Rauda bendrijai „Ežerėnai“ rašo, kad taip prie išsiilgusiųjų savųjų sugrįžo ilgus metus lauktas tėvas ir senelis.

Apie Igno Pašilio šeimą

Pasidomėjus Igno Pašilio artimųjų likimu paaiškėjo, kad jo žmona Elena, dukra Danutė ir uošvė Kotryna Rilienė 1944 m., nelaukdamos raudonojo tvano, pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Kanadoje. Ten Danutė susituokė su latviu Osvaldu Rautiniu. Jiems gimė dukra Rauda, sūnūs Leonas ir Gintaras.

Igno Pašilio anūkė Rauda atsiuntė mums savo mamos Danutės fotonuotrauką, kurioje guvia šypsena žvelgia jau 92 metų sulaukusi senutė. Jinai dar mena savo tėvelio tragišką žūtį, kaip buvo įkalinta ir tardoma Zarasų kalėjime.

Anūkė Rauda rašo, kad gavę iš Lietuvos žinią apie tėvo ir senelio atminimo įamžinimo Zarasuose iniciatyvą apsiverkėme džiaugsmo ašaromis.

Rauda pasakoja, kad anūkas Andrius Kanadoje yra garsus krepšininkas ir svajoja žaisti Lietuvos rinktinėje, o sūnus Leonas treniruoja Kanados krepšinio rinktinę. Belieka tik džiaugtis tokiais iš Zarasų krašto kilusiais žmonėmis išeivijoje.

Ryšiai tęsiasi

Vilniaus zarasiškių bendrijos „Ežerėnai“ užmegzti ryšiai su Igno Pašilio šeimos nariais tęsiasi, keičiamasi informacija. Jiems persiunčiama visa informacija apie jų tėvo ir senelio atminimo įamžinimo eigą Zarasuose.

Mums rašoma, kad jie labai norėtų atvykti į Zarasus, į senelio žūties vietą, ir dalyvauti įamžinant jo atminimą. Kraštiečių bendrijos „Ežerėnai“ nariai pažadėjo jų pageidavimą patenkinti. Jie teiraujasi apie S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, Zarasuose, Nr. 1 pažymėtą jų tėvo ir senelio nupirktą buvusį namą.

Tikimės, kad mūsų ir Lietuvos patriotinių organizacijų parodyta iniciatyva Zarasų rajono savivaldybės valdžios atstovams ir visuomenei padedant Zarasuose neišblės.

Straipsnio autoriai:
Dr. Lionginas RADZEVIČIUS,
Osvaldas MILIUS,
Vilniaus zarasiškių bendrija „Ežerėnai“

Nuotrauka, kurioje užfiksuotas Zarasų miesto vaizdas, paimta iš Juozo Prunskio knygos „Lietuva bolševikų okupacijoje“ .

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *