Represiu paminklai 0084-001

Didžiosios tremtys Sibiran

Pamunklai represijų aikomsDidžiosios tremtys Sibiran – tai neregėtas fizinis ir moralinis mūsų tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sūnų ir dukterų buvo išblaškyti po tundrą, taigą ir karčių alsuojančias dykumas. Jie dirbo, vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų gyvenamasis būstas, svetima – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri supanti gamta. Paguoda ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio vietoje – kapinėse. Jos – gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.

Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai žinome ir ruošiamės, ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kitą pakeičia ir papildo, mirtis gimdo gyvybę ir ją augina. Mirus pažįstamam žmogui, pagerbiame ji, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo būvimą su mumis.

Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremta į taigos glūdumas ir ten vykdavo tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Atplėšti nuo Tėvynės jie kartais gyveno palapinėse, dažnai žieminėse, arklidėse, geriausiu atveju utėlėtuose barakuose, komendantų ujami, sunkaus darbo, žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažniausiai palūždavo. Juos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarinės sąlygos, nebuvo medikų ir vaistų. Pirmiausia ligos pakirsdavo mažamečius vaikus ir vyresnio amžiaus ligotus žmonės. Tremties kaimynai mažai ką galėjo padėti ir pagelbėti. Sunku buvo šarvuoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas tik mažas tarpelis tarp narų. Šalia nebuvo dvasininkų, kurie galėtų tarti paguodos žodžius. O jei keletas šeimų buvo nutremta į kirtavietes, mirusiojo artimieji ten likdavo vieni su savo sielvartu.

Tačiau net tremtyje buvo išlaikytos tėvų tradicijos. Svetima šalis ir sunkios sąlygos suvienijo lietuvius ir sutvirtino senas tradicijas, nes pirmoji tremtinių karta dar jautė svaiginantį tėviškės kvapą. Tą liudija kapinėse pastatyti kryžiai, panašūs į paliktus tolimoje tėvynėje. Manoma, kad tremtyje žuvo apie 28000 žmonių, buvo daugiau kaip 1000 stambių tremties ir kalinimo vietų bei 800 kapinių. Tą teigti leidžia paskelbti duomenys ir ekspedicijų metu atlikti tyrimai. Tikslūs skaičiai vargu ar kada nors bus žinomi. Tačiau privalome sužinoti, kiek lietuvių gyvi ar mirę liko buvusiose ar esamose gyvenvietėse, taigoje ir tundroje.

1989 – 2000 metais buvo organizuotos devynios ekspedicijos, kuriose dalyvavo ir Antanas Sadeckas, šių ir daugumos nuotraukų autorius, paimtos iš jo albumo „Negrįžusiems“. Aplankyta Altajuje, Krasnojarsko krašte, Irkutsko srityje ir Buriatijoje apie 150 tremties ir buvusių lagerių vietovių, rastos 121 kapinės. Viskas buvo užfiksuota nuotraukose ir paskelbta spaudoje.

Ekspedicijų patirtis ir sukaupti duomenys leidžia daryti kai kurias išvadas. Tremties pradžioje lietuviai vylėsi greitai palikti svetimus kraštus ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnas statė kuklius kryžius. Tą, be abejo, lėmė ypač sunkios to laikotarpio gyvenimo sąlygos. Laikui bėgant atsirado ir lietuviškos kapinės. Kapinės buvo tarsi maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai ir kagėbistai. Kapinės buvo apjuostos tvora lyg gimtos šalies valstybine siena, saugančia nuo svetimšalių. Tremtiniai, eidami pro kapinių vartus, tarsi nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapinėse jiems buvo gera, juos gaubė ramybė. Šią mažą teritoriją tremtiniai gerbė ir puoselėjo. Šiek tiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus ir puošnius tvirto maumedžio, metalo ar betono kryžius, o kapinių viduje didelį simbolinį kryžių arba koplytėlę ir suolelius aplink.. Ant jų pasėdėdavo, pasimelsdavo, pasikalbėdavo.

Tremties vietose lietuviškų kryžių dar daug. Liki kapinės, kokių Lietuvoje nebuvo ir nebus. Bet liko tik maža dalis. Nemažai kapinių išnaikinta tiesiant kelius, statant miestus ir gamyklas, statant elektros stotis ir panašiai. Kitas išnaikino piktavalių rankos ir visagalis laikas. Daugelio kapinių tvoros nuvirtusios. Po kapus ganosi gyvuliai, juos trypia ir naikina. Šalia didesnių gyvenviečių lietuviai savuosius laidojo bendrose kapinėse. Mūsų tautiečiams išvykus iš tremties vietų, lietuvių kapai ten sunyko. Apie 2010 metus Sibire apleistų medinių lietuviškų kryžių jau nebebus. Išnyks bet kokie kapinių pėdsakai.

1990 metais mes radome vieninteles vietinių lietuvių prižiūrimas kapines Kobrike (Beriozovo rajonas), netoli Krasnojarsko. Nuvykus 1997 metais jas radome geros būklės. Viduryje švytėjo medinė, balta, vainikuota Marijos statula. Kryžiai buvo nudažyti tamsiai ruda spalva. Marija priminė iškankintą, bet nepalūžusią Lietuvą. Statulų ir daugelio kryžių autorius –  Jonas Malgutis, gyvenantis Tilžėje. Kobriko kapines dažnai aplankydavo vietiniai turistai, apie jas žinojo ir menotyrininkai iš Krasnojarsko. Deja, pristigus entuziazmo ir lėšų, 2000 metais kapinės buvo jau apleistos, apžėlusios aukšta žole. Mūsų pareiga – nuolat skatinti vietinius gyventojus ir susitarti su Krasnojarsko valdžia, kad šioms kapinėms būtų suteiktas kultūros paminklo statusas.

Likę gyvi ir Sibire tebegyvenantys lietuviai jau paliegę ir susenę. Daugelis jų buvo grįžę tėvynėn, bet sovietiniai kolaborantai išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtin ir sukūrė mišrias šeimas. Vieni jų pamilo Sibirą, yra darbštūs ir turi ateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime ir liko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda anksčiau mirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia.

Bet žmogaus gyvenimo kelią rodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis gyvenimo būdas, jų poveikis vietiniams gyventojams, ten kurta tautosaka ir visa kita, ką sukuria tauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t. y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tie pėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kurių nesuvoksime esmės. Galų gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą, nutautėjimo procesą ir jo spartą. Šioje svetainėje rasite nuotraukas kapinių, kryžių bei išlikusių ar iš naujo pastatytų paminklų. Dauguma nuotraukų yra perfotografuotos iš Antano Sadecko albumo „Negrįžusiems“.

Trėmimo mastai

„Vienas baisiausių dalykų, su kuriuo teko susidurti nagrinėjant 1944–1945 m. dokumentus, priešo įvaizdžio kūrimas. Labai sąmoningas, labai nuoseklus – Lietuvoje priešai, nacionalistai, banditai, todėl juos galima žudyti, su jais galima daryti, ką tik nori. Ir iš tiesų dalis NKVD kariškių darė, ką norėdavo. Pavyzdžiui, sudegindavo namus, o ataskaitose pateikdavo, kad buvo nukauti partizanai.“ – sako A. Anušauskas.

Vietoje sudegintų, nugriautų ir išvežtų stribais trobesių dar ir po tiek metų iškyla Krizai, kaip nebylūs liudytojai išplėštų šeimų ir sugriautų likimų. Trėmimus ir genocidą vykdė bolševikų sovietai ir vietiniai kolaborantai. „Vos okupavus Lietuvą, raudonasis bolševikų saugumas ėmė areštuoti žymesniuosius lietuvius. 1940 m. liepos 11 dieną 2000 tokių asmenų atsidūrė NKVD rankose. Tolimesnėse areštų bangose laisvės neteko 10 000 asmenų, kurie buvo ištremti į tolimąsias Rusijos sritis, į priverčiamų darbų stovyklas. Suimtuosius visaip kankindavo, norėdami išgauti prisipažinimą: mindžiodavo rankų pirštus, išmušdavo dantis, plėšdavo rankų nagus, kabindavo už kojų, degindavo įvairias kūno dalis. Pagal Maskvos nustatytą planą išvežimai į Rusijos tolimąsias sritis turėjo paliesti 700 000 lietuvių. Tik kilęs vokiečių ir rusų karas to plano neleido įvykdyti. Vis dėlto 1941 m. birželio 14 – 22 dienomis buvo areštuota ir išvežta iš Lietuvos 34 620 žmonių. Jie duso karštuose vagonuose, negavo vandens, silpnesnieji ir kūdikiai mirė. Iki vienerių metų amžiaus buvo 211 kūdikių, iki 4 metų – 1415 vaikų, iki 10 metų – 2165 vaikai. Vežė ir visai senus žmonės. 70 m. – 609 išvežamieji, 80 m. – 313, 90 m. – 104, 100 m. – 10. Traukdamiesi iš Lietuvos, rusai bolševikai žudė kur tik suspėjo lietuvius kalinius ir suimtuosius: Pravieniškėse sušaudė 477 žmones, Rainių miškelyje ties Telšiais žvėriškai nukankino 76, Panevėžy – 80, Kretingoj – 300, prie Červonės, Gudijoj – apie 500. Išvijus vokiečių kariuomenę, 1944 m. rudenį vėl grįžo į Lietuvą raudonoji rusų armija ir komunistinė valdžia. Sutemimai ir areštai vėl sekė vienas po kito. Ligi 1959 m. ištremta iš Lietuvos keli šimtai tūkstančių žmonių (apie 630 000). Jie patalpinti Šiaurės ledinuotojo vandenyno darbo stovyklose, kur mirtingumas siekė 60 procentų visų kalinių. Kiti atsidūrė Kazachstano, Turkestano, Sibiro, Altajaus kraštuose. Nacių okupacijos laikais sunaikinta apie 250 000 žmonių, daugiausia žydų. Lietuva neteko daugybės gyventojų. Šitam genocidui aktyviai talkino bolševikų organizuoti „istrebitelių“ (stribų) būriai iš vietinių gyventojų ir kolaborantai, padedantys naciams. Daugelis iš jų nesulaukė atpildo ir pasmerkimo. Maža to, nemažai jų pasekėjų ir dabar darbuojasi nepriklausomos Lietuvos struktūrose.“ Apie tai viskas sudėliota A. Anušausko knygoje „Teroras“.

Autorius: Alfonsas Vytautas Augulis.

Straipsnyje minėtas istorinių nuotraukų galerijas rasite: http://tremtiespaminklai.blogspot.lt/

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *