silius_antanas

Ką byloja užrašai ant KGB pastato sienų?

Ant buvusio KGB pastato sienų Vilniuje, Gedimino prospekte, iškalti vardai, pavardės ir datos – gimimo ir mirties, iš kurių matyti,  kad absoliuti dauguma įamžintųjų – jauni vyrai, nukankinti, nužudyti tamsiuose šio pastato kamerose. Viename akmenyje iškaltas Antano Šiliaus (1926–1946)  vardas, su kurio tragiška istorija teko susipažinti studijuojant Vilniaus universitete, paskatintai vyskupo Jono Borutos. „Antanas Šilius – NKGB darbuotojas, tarnavęs Lietuvai“, taip buvo suformuluota rašto darbo tema, privertusi keletą mėnesių praleisti slogiuose Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklose.

A.Šiliaus gyvenimas nėra herojiška partizano ar laisvės kovų dalyvio istorija. Tačiau jis nebuvo ir okupantų koloborantas. Iš dabarties perspektyvų žvelgiant – tai naivaus jaunuolio, nepajėgusio rasti kompromisų su sąžine, desperatiškas bandymas išgyventi istorijos mėsmalėje, viliantis pagelbėti  kitiems. Tačiau pastangos kovoti su tarybiniu saugumu nedavė trokštamų rezultatų, įspėjimai atsitrenkdavo į baimės ir nepasitikėjimo sieną.

Vartydama senus, KGB bylos puslapius, dėliojau biografijus faktus, kurių dauguma buvo išgauti kankinimas, „panaudojus specialias priemones“, – taip fiksavo budeliai.

A.Šilius gimė 1926 m. Telšių apskrityje, Smiltainių kaime. Viename iš tardymų jis apie save pasakoja taip: „Gimiau religingoje katalikiškoje šeimoje, lankydamas pradinę mokyklą Lauko Sodoje įstojau į katalikišką Angelaičių organizaciją, gimnazijoje priklausiau tautininkų organizacijai, patarnaudavau mišioms, taip pat ir vyskupo V.Borisevičiaus mišioms. 1943–1944 m. pirkau ir perskaičiau „Raudonasis teroras“ ir „Lietuvos archyvo“ kelis tomus.1944 m. sovietų sugrįžimą sutikau priešiškai“, – jau atvirai prisipažįsta tardomasis. „Esu religingas ir nekenčiu tarybinės valdžios už tai, kad ji apribojo privačią nuosavybę, įvykdė nacionalizaciją ir atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Šios nuotaikos išliko manyje iki dabar ir paskatino kovoti prieš tarybinę valdžią“, – prisipažino tardomasis budeliams.

Kai Lietuvą okupavo Raudonoji armija, sovietinė valdžia ėmė vykdyti precedento neturinčias represijas bei tremtis, o 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Tūkstančiai jaunų vyrų buvo gaudomi ir prievarta siunčiami į frontą. Besislapstantieji buvo šaudomi ar sodinami į kalėjimus, todėl daugelis pasitraukė į miškus ir įsijungė į partizanų kovą; buvo tikimasi, kad pakaks išsilaikyti kelerius metus kol prasidės naujas SSRS ir Vakarų karas ir Lietuva atgaus nepriklausomybę.

A.Šilius tikėjosi, kad įsidarbinęs NKGB jam pavyks ne tik išvengti žūties, bet pavyks apsaugoti kitus bei surinkti duomenis apie koloborantus bei vėliau juos perduoti atkurtos Lietuvos teisėsaugai. Į šią strūktūrą A.Šilius pateko lengvai – jis kreipėsi į tėvo pažįstamą Ročienę, dirbusią Telšių rajono partijos komitete, kuri parašė jam rekomendaciją ir pasiuntė į partijos apskrities komiteto kadrų skyrių, kuris tuo metu atrinkdavo kandidatus į milicijos mokyklą, o iš ten –  kursantus į respublikinę NKVD mokyklą, kurios pagrindinis uždavinys – rengti represinėms struktūroms darbuotojus lietuvius. Nors pagrindinius postus saugumo sistemoje užėmė atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, tačiau reikėjo ir lietuvių, kurie galėtų dirbti vertėjais, lengviau rinkti informaciją ir verbuoti naujus darbuotojus. Lietuvių įtraukimu į NKGB struktūras buvo suinteresuoti ir aukščiausi LKP vadovai, ypač A.Sniečkus.

1945 m pradėjęs mokslus Vilniuje, A.Šilius gyveno viename kambaryje su kitu NKVD kursų klausytoju Romualdu Jablonskiu. Jis skundėsi savo draugui: „Nenoriu čia mokytis ir dirbti. Jei būtų nepriklausoma Lietuva – mus sušaudytų. Mums čia ne vieta; man mokytis, o tau mokytojauti – juk tu mokytojas“. R.Jablonskio taip pat nežavėjo perspektyva tapti saugumiečiu,  jis irgi tikėjosi greito nepriklausomybės atkūrimo. Kartais slapta jiedu nueidavo į bažnyčią.

Tuose pat kursuose mokėsi ir Petras Brazauskas; su juo A.Šilius ir R.Jablonskis atvirai kalbėjosi apie savo nuostatas.

1945 m. tuoj po Kalėdų A.Šilius pradėjo dirbti Vilniuje, NKGB komisariate, antrojo skyriaus antrajame poskyryje, kurio pagrindinis tikslas – Katalikų Bažnyčios persekiojimas. Vien per pirmąjį okupacijos dešimtmetį buvo suimti 362 kunigai, uždrausta ketekizuoti vaikus, skambinti varpais, rengti procesijas. 1945 m. uždarytos Vilniaus, Telšių, Vilkaviškio kunigų seminarijos, visi vienuolynai, mėginta verbuoti beveik visus Lietuvos vyskupus ir kunigus, grasinant represijomis.

Šią saugumo veiklą koordinuojančiam poskyriui vadovavo tiesioginis A.Šiliaus viršininkas leitenantas Juozas Petkevičius, kuris nepaisant palyginti neaukšto posto, komisariate buvo įtakingas asmuo. Jis koordinavo agentūrinį darbą dvasininkijos gretose, sprendė, kuriuos dvasininkus suimti, kuriuos ištremti ar sušaudyti. Vyskupo V.Borisevičiaus areštas yra jo veiklos rezultatas.

A.Šilius iš arti susipažino su Bažnyčios ir dvasininkų persekiojimu, su NKGB darbo metodais. Vildamasis, kad jo darbas šiose struktūrose laikinas, jautė pareigą perspėti tuos, kam gresia areštai, kiek galima daugiau surinkti informacijos apie sovietinio saugumo darbuotojus ir, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ją perduoti jos teisėsaugai.

A.Šilius ryžosi perspėti Kauno kunigų seminarijos profesorių B.Baliuką, kurį planuota areštuoti. 1946 m. sausio 26 d., A.Šilius išvyko į Kauną ieškoti kunigo, kuriam atvirai prisipažino, kad dirba saugume ir kiek begalėdamas stengiasi pagelbėti persekiojamiems tautiečiams. Pranešė, kad kun. B.Baliukui yra pradėta byla kaip ateitininkų vadovui ir kad rengiamasi suimti kitus kunigus: Daugnorą, Kleizą, Viršytį, Čepulį. Sakė, kad pradėtos bylos kunigams Alperavičiui, Lapei, Zenauskui, Jakubauskui, Raišiui, Gustui, Zdaniui. A.Šilius papasakojo kun. B.Baliukui ir apie NKGB darbo metodus, įspėjo agentų esant tarp dvasininkų. Kun. B.Baliuką tai labai nustebino, tačiau A.Šilius įvardijo jų tikrąsias pavardes ir slapyvardžius: Žalgiris, Ežys, Joskauda, Kalvis, Patriotas, Šimkus, Alfa, Kodas ir t.t. Profesorius  ėmė slapstytis ir buvo suimtas tik 1952 m.

A.Šilius apie gresiantį areštą buvo perspėjęs ir kun. P.Raudą, kuris rašė savo atsiminimuose: „atsidūriau sunkioje padėtyje: ar imti šį pranešimą už gryną pinigą, ar žiūrėti į jį kaip į provokaciją? Gyvenimas parodė, kad šis pranešimas buvo pagrįstas“.

Tvarkydamas bylas, A.Šilius aptikdavo sekamųjų pavardes – kartais su adresais, kartais be jų. Visą rastą informaciją jis žymėdavosi užrašų knygelėje, tikėdamasis pasitaikius progai juos įspėti. Jam talkino P.Brazauskas. Kartą A.Šilius aptiko studentės St. Niuniavaitės bylą jis jai pranešė, kad NKGB renka apie ją medžiagą ir įspėjo, kad saugumas renka duomenis apie studentus P.Drevinį, Naginskaitę ir paprašė juos perspėti. Mergina atsisakė prisipažindama, kad yra užverbuota NKGB, tiesa, nenorinti tokio darbo dirbti ir neteikianti skundų.

Radęs duomenų apie Kaišiadorių ateitininkus – mokytoją Oną Grakauskienę, mokinį Kukaraką, A.Šilius, prisidengęs nedarbingumo pažyma, išvyko į Kaišiadoris perspėti šiuos nepažįstamus žmones.

A.Šiliui ypač pavojingas atrodė jo viršininkas J.Petkevičius, kuris sėkmingai plėtė agentūrinį tinklą, sugebėdavo areštuoti net ir labiausiai besislapstančius asmenis ir galėjo bet kada imti įtarinėti ir jį patį.  Jaunuolis svarstė galimybes – pasitraukti į mišką, arba bandyti slapta nužudyti savo viršininką ir toliau teikti persekiojamiems informaciją. A.Šilius pasirinko antrąjį variantą, nusprendęs, kad kovoje dėl nepriklausomybės jis bus naudingesnis dirbdamas NKGB.

Šį apsisprendimą paskatino ir vysk. V.Borisevičiaus areštas 1946 m. vasario 5 d. Iki šiol neaišku, ar A.Šiliaus perspėjimas nepasiekė vyskupo, ar vysk. V.Borisevičius juo nepatikėjo.

Apie šį savo sumanymą jis buvo prasitaręs kambario draugui P.Brazauskui. Pora kartų A.Šilius nesėkmingai tykojo viršininko norėdamas jį nušauti. Greitai pasitaikė trečia proga.

Įdomu, kad apie šiuos ketinimus nėra jokių liudininkų parodymų ar įkalčių – jie išgauti kankinimais.

Iš slaptų saugumo dokumentų A.Šilius pažinojo NKGB verbuojamą  studentę A.Kanoverskytę. 1946 m. vasario 28 d. jis užėjo pas ją ir prisipažino dirbantis saugume, bet bandantis įspėti sekamus, prašė nepalūžti dėl spaudimo, neteikti informacijos bei perspėti P.Drevinį, kad jam jau pradėta byla ir žinoma jo buvimo vieta.

A.Kanoverskytė prisipažino bijanti NKGB ir nenorinti turėti kokių nors ryšių su sovietiniu saugumu. A.Šilius ją nuramino, sakydamas, kad jai reikia tik kartą susitikti su jo viršininku J.Petkevičiumi ir galbūt ji bus palikta ramybėje. Susitikimą jis žadėjo organizuoti savo bute. Iš tikrųjų A.Šilius tikėjosi į savo butą pakviesti J.Petkevičių, prieš tai jam pranešęs, jog yra galimybė užverbuoti saugumo agentą. Ten jis ir planavo jį nužudyti, o merginą panaudoti kaip alibi  – kadangi ji nežinojo, kur jis gyvena, ketino atsivesti ją prie namo, palikti lauke ir, jeigu pasisektų, – nušauti J.Petkevičių. Tada vėl išėjus į lauką liepti jai grįžti namo, „nes viršininkas neatėjo“. Jei tokios progos nebūtų, – pasikviesti A.Kanoverskytę ir po pokalbio su J.Petkevičiumi – kai ji išeis – nužudyti savo viršininką.

A.Šilius naiviai tikėjosi, kad J.Petkevičiaus nužudymas liks neatskleistas, o jis pats galės tęsti savo veiklą, tik lengvesnėmis sąlygomis – nebus profesionalaus viršininko. Jaunuolio planams nebuvo lemta išsipildyti. Tą patį vakarą buto, kurį jis nuomojo, šeimininkė su dukra grįžo ir pamatė namuose betvarkę bei žmogžudystės įkalčius, apie tai nedelsdamos pranešė saugumui. A.Šilius buvo suimtas. Kitą dieną buvo areštuotas ir P.Brazauskas.

Iš tardymų aiškėja, kad šioje byloje saugumiečius labiausiai domino, kiek dar NKGB darbuotojų teikia slaptą informaciją pasipriešinimo dalyviams, ar A.Šiliaus veikla buvo pavienis atvejis, ar organizuota veikla. Kaip parodė vėlesnė NKGB veikla, toks įtarumas nebuvo be pagrindo. Daug lietuvių arba atsisakydavo talkinti saugumui, arba, nors ir užverbuoti, vengdavo bendrauti ir teikti informaciją. Vien per 1951 m. septynis mėnesius iš agentūros tinklo pašalinta 410 dvigubų agentų, 110 dezinformatorių

Suimtieji buvo itin ilgai ir dažnai tardomi, klausinėjami apie jų šeimos narius, draugus, pažįstamus. Remiantis išgautais duomenimis, 1946 m. kovo 23 d. buvo areštuotas A.Šiliaus ir P.Brazausko NKGB kursų bendramokslis R. Jablonskis, dirbęs Kėdainių NKGB skyriuje. Jis tapo įtariamuoju vien todėl, kad mokydamasis gyveno kartu su A.Šiliumi. Vėliau R.Jablonskis buvo apkaltintas, kad 1944 m. įstojo ir mokėsi gen. P.Plechavičiaus mokykloje, 1944 m. liepos–gruodžio mėnesiais dalyvavo partizaninėje veikloje, o mokydamasis NKGB susitarė su A.Šiliumi visais įmanomais būdais trukdyti saugumo veiklai. Nors R.Jablonskis neprisipažino ir niekas iš kitų kaltinamųjų nepaliudijo, kad jis norėjo ką nors perspėti ar perspėjo, jis vis tiek buvo apkaltintas kaip vykdęs ardomąją veiklą. Taip pat buvo suimta studentė St. Niuniavaitė. Jos arešto priežastis buvo A.Šiliaus prašymas perspėti vysk. V.Borisevičių ir studentą P.Drevinį apie jiems gresiančius areštus. Nors ji atsisakė tai daryti, sovietiniam saugumui tas nerūpėjo. Kaip nusikaltimas buvo įvertintas jos straipsnis apie Lietuvos padėtį pirmosios sovietinės okupacijos metais žurnale „Lietuvos archyvas“, kuris ėjo 1943 m. lapkričio–1944 m. liepos mėnesiais. Įdomiausia, jog kaltinamojoje išvadoje ji vis tiek apkaltinta, kad perspėjo vyskupą V.Borisevičių ir P.Drevinį. Panašūs kaltinimai buvo pareikšti ir A.Kanoverskytei: bandymas perspėti, NKGB struktūrų neinformavimas apie A.Šiliaus veiklą, ryšiai su antisovietiškai nusiteikusiais asmenimis ir J.Petkevičiaus nužudymas.

Nors pagrindinis A.Šiliaus kaltinimas buvo J.Petkevičiaus nužudymas, tačiau apklausos protokoluose ne ką mažiau dėmesio skirta jo ir kitų kaltinamųjų religinėms ir politinėms pažiūroms; jų nesutikimas su sovietine ideologija buvo taip pat nusikaltimas. Ypač atkakliai tardytojai stengėsi išgauti, kas yra perspėti apie gresiančius areštus ir kur yra perspėti asmenys.

NKGB siekdamas maksimalaus informacijos tikslumo, be moralinės ir fizinės prievartos, naudodavo dar ir grupinį tardymą.

1946 m. rugsėjo 12 d. po pusmečio kalinimo ir tardymų buvo sušauktas teismo posėdis ir nuteisti kaltinamieji šioje byloje: A.Šilius, P.Brazauskas, R.Jablonskis, A.Kanoverskytė ir St. Niuniavaitė.  A.Šilius apkaltintas, kad 1945 m. mokydamasis saugumo darbuotojų kursuose bendravo su P.Brazausku ir R.Jablonskiu, dalijosi su jais priešišku nusiteikimu tarybinės valdžios atžvilgiu. Dirbdamas saugume, kartu su P.Brazausku vykdė ardomąją veiklą: sistemingai skaitė slaptus dokumentus, perspėdavo rengiamus areštuoti asmenis, atskleisdavo NKGB darbo metodus ir formas, kėsinosi nužudyti viršininką J.Petkevičių ir jį nužudė. P.Brazauskas, R.Jablonskis apkaltinti, kad 1944 m. mokėsi gen. P.Plechavičiaus mokykloje. Visi teisiamieji kaltinti ryšiais su A.Šiliumi, antitarybine veikla,

Teismo sprendimu A.Šilius, P.Brazauskas ir A.Kanoverskytė buvo nuteisti mirties bausme, konfiskuojant visą turtą, R.Jablonskis – 10 metų lagerio, konfiskuojant turtą. St. Niuniavaitei teismas skyrė 10 metų lagerio.

Buvo priimtas nutarimas surasti A.Šiliaus ir P.Brazausko artimuosius ir juos ištremti. 1946 m. lapkričio mėnesį A.Šilius ir P.Brazauskas sušaudyti; byloje nėra jokio dokumento apie nuosprendžio įvykdymą ir apie jų palaidojimo vietą. A.Šiliaus ir P.Brazausko malonės prašymai buvo atmesti, o A.Kanoverskytei mirties bausmė pakeista 20 metų katorgos.

Neabejotinai A.Šiliaus byla visose tarybinėse struktūrose sukėlė sumaištį – kiek dar tokių aktyvių laisvės kovotojų yra jų gretose, ar organizuota ši veikla?

Autorė: Regina Statkuvienė

 

Pasidalinkite!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on TumblrPin on PinterestShare on RedditShare on YummlyFlattr the authorShare on VKShare on StumbleUpon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *